Žemės naudojimo galimybių tyrimo svarba

Žemės gebėjimas yra vienas žemės klasifikavimo aspektas. Nustatant žemės galimybes, žemės naudingumas žemės ūkiui, miškui ir turizmui vertinamas tik remiantis fiziniais aplinkos veiksniais.

Kitaip tariant, žemės pajėgumų klasifikacijoje atsižvelgiama į dirvožemio struktūrą, dirvožemio struktūrą, nuolydžio, reljefo, temperatūros, kritulių, nuotėkio ir vandens prieinamumo aspektą. Tačiau ši klasifikacija yra labai priklausoma nuo dirvožemio tyrimų rezultatų. Be to, neatsižvelgiama į dabartinį ūkio našumą arba faktinį žemės naudojimą.

Tiesą sakant, priemolio dirvožemis skiriasi nuo grunto (juodosios žemės) dirvožemio, o šoninis dirvožemis skiriasi nuo raudonojo dirvožemio. Šie dirvožemiai yra tinkami įvairių kultūrų auginimui. Pavyzdžiui, priemolio dirvožemis idealiai tinka ryžių, kviečių, cukranendrių, džiuto, impulsų, gramų ir aliejinių augalų auginimui, o medvilnė gerai veikia juodoje žemėje.

Šafrano auginimas galimas tik karewalanduose, o bajra (bulvarinis soros) gerai auga smėlio dirvožemyje. Taigi dirvožemio gebėjimas įveikti tam tikras fizines savybes, kurios padeda gauti geresnes žemės ūkio grąžą tam tikroms kultūroms.

Bendradarbiavimo mokslinės ir pramoninės tyrimų organizacijos (CSIRO) sukurta vertinimo sistema, skirta naudoti Australijoje, buvo plačiai naudojama kitur. Žemės pajėgumai paprastai pateikiami kartografiniu būdu pagal vietovės tipą arba vertinant galimą žemės ūkio našumą. Buvo stengiamasi atlikti rekreacinio žemės naudojimo galimybių vertinimą.

Indijoje pagrindinis dirvožemio tyrimo tikslas buvo klasifikuoti žemę. Visos Indijos dirvožemio ir žemės naudojimo tyrimo organizacija 1960 m. Bandė tokį klasifikavimą. Vėliau pašalinti dirvožemio tyrimo vadovo trūkumai ir 1970 m.

1970 m. „All India“ dirvožemio ir žemės naudojimo tyrimo organizacija nustatė aštuonias skirtingas žem ÷ s naudojimo galimybių klases, kaip nurodyta toliau:

Žemė tinka auginti:

I klasė: Labai geros dirbamos žemės, neturinčios specifinių sunkumų ūkininkauti.

II klasė: geros dirbamos žemės, kuriai reikia apsaugos nuo erozijos ar potvynių, drenažo gerinimo ir drėkinimo vandens išsaugojimo.

III klasė. Vidutiniškai geros dirbamos žemės, kur ypatingas dėmesys turi būti skiriamas erozijos kontrolei, drėkinimo vandens išsaugojimui, intensyviam drenažui ir apsaugai nuo potvynių.

IV klasė: gana gera žemė, tinkama atsitiktiniam ar ribotam auginimui, reikalinga intensyvi erozijos kontrolė, intensyvus drenažas ir labai intensyvus gydymas, siekiant įveikti dirvožemio apribojimus.

Netinkama auginti žemė:

V klasė: Labai gerai tinka ganyti, bet ne lauko ūkiui, reikia apsaugoti nuo guliacijos.

VI klasė: gerai tinka ganyti ar miškininkystei, bet ne žemės ūkiui.

VII klasė: Gana gerai tinka ganytis ar miškininkystei, bet ne lauko ūkiui.

VIII klasė: tinka tik laukinei gamtai, rekreacinėms patalpoms ir vandens tiekimo apsaugai.