Socialinių mokslų istorinės perspektyvos
Socialinių mokslų istorinės perspektyvos!
Nėra neįprasta ieškoti įvairių socialinių mokslų rūšių. Jie gali būti klasifikuojami dviejose kategorijose: nomotetinis ir ideografinis. Pagal šią klasifikaciją ideografiniai mokslai yra tie, kurie tiria unikalius ir pakartotinius įvykius, o nomotetiniai mokslai bando apibendrinti. Taigi mes galime vadinti sociologiją kaip nomotetinį mokslą ir istoriją kaip ideografinį mokslą.
Istorikai stengiasi tiksliau žinoti apie unikalius praeities reiškinius, o sociologai stengiasi ieškoti informacijos apie tam tikrus socialinio elgesio vienodumus tam tikromis sąlygomis. Tai iš esmės yra skirtumas tarp dviejų tyrimo būdų.
Tačiau istorijos duomenis plačiai naudoja ir sociologai. Tai rodo, kad sociologinio darbo kokybė yra asimiliuojama. Tačiau vis daugiau istorikų taip pat pradėjo naudoti sociologų sukurtus duomenis savo pačių kūriniams.
Istorikai, filosofai, socialiniai psichiatrai, literatūriniai vyrai, taip pat socialiniai mokslininkai naudoja istorinį požiūrį kaip pagalbą vizualizuojant visuomenę kaip dinamišką organizmą, jo struktūrą ir funkcijas kaip nuolat augančius ir besikeičiančius bei transformuojančius. Kadangi visos grupės, socialinės institucijos ir asmenybės mažai ar labiau keičiasi, socialiniai mokslininkai susiduria su socialinių pokyčių procesu.
Istorinį metodą Marx taip pat naudojo kartu su dialektine materializmu, kad suprastų žmonių visuomenes. Jis ėmėsi šio filosofinio prietaiso ir pritaikė jį materialistiniam visuomenės požiūriui. Todėl jis tikėjo, kad visuomenės materialistinė struktūra atspindi jų besikeičiančią raidą ir raidą.
Taikydama šią istoriją Marxas apibūdino socialinę dialektinę seką: primityvus komunizmas - vergovė - feodalizmas - kapitalizmas - socializmas. Tokiu būdu dialektinė materializmas tampa sociologine priemone istorinės visuomenės raidos analizėje.
Dar viena istorinio požiūrio forma būdinga Maxui Weberiui ir daugeliui vėlesnių sociologų, kuriuos jis paveikė. Kritikuodama savo laiko marksizmo formuluotes, Veberis teigė, kad „vadinamoji materialistinė istorijos samprata, kaip istorinės tikrovės priežastinio paaiškinimo formulė, turi būti atmesta“. Savo istorinį požiūrį ypač parodo jo studijos apie kapitalizmo kilmę, šiuolaikinės biurokratijos vystymąsi ir pasaulio religijų ekonominę įtaką.
Pagrindiniai šių tyrimų metodologiniai bruožai yra tai, kad tiriami tam tikri istoriniai socialinių struktūrų ir visuomenės tipų pokyčiai ir tam tikrais atžvilgiais lyginami su kitomis visuomenėmis.
Tokiu būdu tiek priežastiniai paaiškinimai, tiek istoriniai aiškinimai rasti vietą socialiniame paaiškinime. Weberio darbe taip pat numanoma, kad bendrieji sociologiniai teiginiai susiję tik su tendencijomis, o jų taikymas tam tikroms visuomenėms ir situacijoms apima išsamią istorinę studiją.
Labai įtikinantis šio Weberio požiūrio pavyzdys yra jo požiūris į kapitalizmo augimą Europoje. Kai jis iškelia savo knygą „Protestantinė etika ir kapitalizmo dvasia“, „kapitalizmas Europoje išaugo per idėjas, esančias kalvinistinėje etikoje, kuri valdė protestantų gyvenimą apskritai ir ypač kalvinistą“.
Istorinių duomenų šaltiniai:
Savo knygoje „Moksliniai socialiniai tyrimai ir tyrimai“ PV Young (1973) aprašo istorinių duomenų šaltinius.
Socialiniai mokslininkai paprastai apsiriboja trimis pagrindiniais istorinės informacijos šaltiniais:
1) dokumentai ir įvairūs istoriniai šaltiniai, prie kurių gali susipažinti pats istorikas;
2) kultūros istorijos ir analitinės istorijos medžiagos; ir
3) autentiškų stebėtojų ir liudytojų asmeniniai šaltiniai. Kada, kaip ir kokiomis aplinkybėmis šie šaltiniai bus naudojami, priklauso nuo studento nuožiūra, jo interesų, studijų apimties ir šaltinių prieinamumo.
Istoriniai duomenys taip pat turi tam tikrų apribojimų, kurie atsiranda daugiausia dėl to, kad istorikai negali apibūdinti visų įvykių rašymo metu. Asmeniniai šališkumai ir privačios interpretacijos dažnai pasitaiko nesąmoningai, net jei bandoma pasirinkti sąžiningus faktus.
Tai gali būti iliustruojama remiantis dabartiniais prieštaravimais, kurie yra įnirtingi rašant viduramžių Indijos istoriją. Čia mes rūpiname Indijos istorikais, daugiausia DD Kosambi ir Romila Thapar, kurių rašto darbai atspindi istorinę Indijos visuomenės raidą.
