Skirtumas tarp kolektyvinio elgesio ir grupės elgesio

Skirtumas tarp kolektyvinio elgesio ir grupės elgesio!

Kolektyvinis elgesys nėra grupės elgesys, kaip kartais suprantama. Sąvoka „kolektyvinis elgesys“ apsiriboja santykinai neracionalia, neplanuota, neorganizuota, nepastovi veikla, prieštaraujančia nustatytoms taisyklėms ir norminėms apibrėžtims visuomenėje.

Trumpai tariant, būtent vieningas kolektyvinių elgesys nėra nei tikimasi, nei priimtas. Vis dėlto tai neturėtų reikšti, kad kolektyvinis elgesys visiškai neturi organizavimo ir atsitiktinio formavimo ir krypties.

Tai prieštarauja grupės elgesiui arba instituciniam elgesiui. Į institucionalizuotą grupinę veiklą sąveika yra įprasta ar planuojama. Jis yra pasikartojantis, patvaresnis ir laikosi tvarkingo modelio su gana stabiliu tikslų, lūkesčių ir vertybių rinkiniu.

Grupinio elgesio pavyzdys būtų sąveika šeimoje arba labai formaliose sudėtingose ​​organizacijose arba vykstantis į klasę ar šventyklą arba važinėjant traukiniu. Visose šiose veiklose elgesys yra daugiau ar mažiau įprastas ir nuspėjamas.

Nors pažodžiui veiksmas yra kolektyvinis ta prasme, kad jis yra bendrai naudojamas, tačiau tai nėra spontaniška ir nestruktūrizuota veikla, kaip mes randame kolektyvuose. Kai žmonės susiduria su nepažįstamu įvykiu, pavyzdžiui, nelaimingu atsitikimu keliu, gaisro ar nelaimės (traukinio nuolaužos), kolektyvinis elgesys vyksta.

Tokiais atvejais žmonės gali elgtis taip, kaip radikaliai skiriasi nuo įprastų elgesio, nes trūksta normų ar nustatytų taisyklių. Įprastos normos suskirstytos ir pakeičiamos naujais tokiu atveju.

Žmonės paprastai palieka kino salę ramioje, ramioje ir tvarkingoje formoje be stūmimo ir šaukimo, bet jei įvyksta gaisras arba įvyksta kitas nepageidaujamas incidentas, jų įprastinis elgesys pasikeis. Jie pradeda rėkti, šaukti ir gali skubėti už egzistavimą. Ne tik tai, žmonės gali kreiptis į siautėjimą ir smurtą.