Integracija: reikšmė ir integracijos metodai

Integracija: integracijos prasmė ir metodai!

Reikšmė:

Integracija, tiesiogine prasme, reiškia, kad iš viso bus sudedamos dalys. Ji numato skirtumus ir idėja yra susieti dalis. Ogburnas ir Nimkoffas (1958) pastebėjo, kad „integracija yra vieno vieneto kūrimo procesas, sujungiant skirtingas dalis“. Kitaip tariant, integracija yra vienybės tarp struktūros dalių, kurios, nors ir skirtingos, turi savo santykius, kūrimo procesas.

Skirtingos šios struktūros dalys yra sistemingai susijusios viena su kita, kad atsirandanti visuma tampa didesnė už dalių sumą. Taigi integracija yra daugiau nei dalių rinkimas. Šiuo atžvilgiu Gillin ir Gillin (1948) puikiai pažymėjo: „Integracija yra organizacija, o ne homogeniškumas“. Tai neužkerta kelio skirtumams tarp skirtingų dalių.

Taikydami šį požiūrį į visuomenę, tai reiškia tik tai, kad įvairios sudedamosios grupės, dėl kurių visuomenė nepraranda savo tapatybės. Taigi skiriasi nuo asimiliacijos sąvokos, kurioje skirtingos grupės (religinės, rasinės ar etninės) panardina savo tapatybę, kad taptų homogeniška visuomene. Asimiliacijos metu žmogus atsisako savo kultūrinių tradicijų ir pamiršo savo istoriją, kad taptų kitos kultūros dalimi.

Integracija neturėtų būti painiojama su „homogeniškumu“ per asimiliacijos procesą. Yra trys procesai, ty akultūracija, asimiliacija ir integracija. Acculturation įgyja ir modifikuoja grupės kultūrą kontaktuodama su viena ar daugiau kitų kultūrų.

Asimiliacija yra procesas, kuriame viena grupė (maža) perima kitos (didesnės) grupės kultūrą ir tapatybę. Tai vienpusis procesas, o akultūracija - tai dvipusis procesas, kuriame abi kultūros kreipiasi į kažką iš kitos.

Asimiliacija apima vienos grupės (pavaldžios) susijungimą į kitą (dominuojančią) grupę. Kita vertus, integracijos klausimu nėra siekiama visiškai pašalinti skirtumų. Įvairios grupės gali išlaikyti savo tapatybę nepažeistą, o koreguoti su kitomis grupėmis. Pagrindinis integracijos tikslas - išlaikyti harmoningą ir aktyvų ryšį tarp įvairių socialinių ir kultūrinių grupių ar įvairių struktūrinių visuomenės elementų.

Asimiliacija yra aukštesnis socialinis integracijos procesas. Tai yra etapas, kurį labai sunku gauti. Šiame etape skirtingos socialinės ir kultūrinės sistemos sudedamosios dalys (kultūrinės savybės) praranda savo tapatybę. Tai yra labai sudėtingas procesas ir vargu ar bet kuri visuomenė pasiekia visiško asimiliacijos etapą.

Metodai:

Kaip įvairūs visuomenės elementai yra kartu ir kaip jie integruojasi tarpusavyje.

Toliau pateikiami du integracijos metodai:

1. Asimiliacijos metodas

2. Integracijos požiūris

Pirmasis metodas yra žinomas kaip asimiliacijos metodas. Todėl visos grupės (religinės, rasinės, lingvistinės ar etninės) pagrindinėje visuomenėje turėtų atitikti nustatytą gyvenimo būdą (Indijos ar Britanijos ar Amerikos gyvenimo būdą).

Jie netiki daugiakultūriškumu ar pliuralizmu. Asimiliatoriai mano, kad mažumų grupės (paprastai imigrantai) turėtų įsitraukti į dominuojančią visuomenės kultūrą. Yra žmonių, kurie netgi reikalauja asimiliacijos viešojo gyvenimo ir asmeninio skonio srityje.

Tokie žmonės kriketo žaidime tikisi, kad tikras „Indijos“ asmuo rems Indijos komandą, o ne pasakyti, Pakistano komandą. Šis požiūris bando streikuoti prie asmens tapatybės šaknų, nes jis siekia gauti visišką „Indijos“ arba „Amerikos“ ar „Britisher“.

Kitas metodas, paprastai žinomas kaip integracinis požiūris, pabrėžia pliuralistinį ar liberalų-pliuralistinį požiūrį. Remiantis šiuo požiūriu, įvairiose kultūrinėse grupėse visuomenė (pvz., Indijos visuomenė) gali ir gali egzistuoti pagal bendrą teisinę ir demokratinę sistemą.

Kultūrų pliuralizme įvairios grupės išlaiko savo išskirtinius kultūrinius modelius, posistemius ir institucijas. Asimiliatorius siekia pašalinti etnines ar rasines ribas, pliuralistinis (integristinis) nori juos išlaikyti. Pluralistai teigia, kad grupės gali egzistuoti kartu pripažindamos jų skirtumus.

Tačiau pagrindiniai kultūrinio pliuralizmo principai yra įsitikinimai, kad žmonės niekada nepamiršo ar neišvengia savo socialinės kilmės, kad visos grupės duoda teigiamą indėlį, praturtinantį didesnę visuomenę, ir kad grupės turi teisę būti kitokios, bet lygios.

Kultūrinis pliuralizmas gali būti išreikštas tokia formulė:

A + B + C = a + b + c

Abėcėlės ABC atstovauja įvairioms grupėms, o jų skiriamieji kultūriniai modeliai, institucijos ir kt.

Šiuos du požiūrius galime nurodyti kaip „Indo atitikties“ procesą ir „lydymo katilo“ procesą. Lydymo talpyklos procesas yra integristinis vaizdas, kuriame kiekviena grupė prisideda prie savo kultūros šiek tiek ir sugeria kitų kultūrų aspektus taip, kad visas yra visų grupių derinys.

Indo atitikties procesas yra prilyginamas „Indianizacijai“, kai mažuma praranda savo tapatybę visiškai dominuojančia (induistų) kultūra. Po nepriklausomybės Indijoje buvo priimta integracijos politika. Integracija atsiranda, kai skirtingos rasės, religijos, etninės kilmės, kastų ir kt. Pojūtis tampa nereikšmingas ir kiekvienas gali laisvai ir visapusiškai dalyvauti socialinėje, ekonominėje ir politinėje aplinkoje.

Švietimas tarnauja slepiamai socialinės ir politinės integracijos skatinimo funkcijai, paverčiant skirtingų rasinių, etninių, kastų ir religinių grupių gyventojus į visuomenę, kurios nariai tam tikru mastu dalijasi bent jau bendru tapatumu (Touraine, 1974). Iš funkcionalistinės perspektyvos bendras ugdymo skatinamas identitetas ir socialinė integracija prisideda prie visuomenės stabilumo ir sutarimo.

Socialinis planavimas yra efektyviausias būdas integracijai į sudėtingą ir sparčiai besikeičiančią visuomenę kaip Indija. Šiuo tikslu turi būti vykdomos socialinės planavimo programos. Viso socialinio planavimo tikslas yra gerovė ir harmonijos bei vienybės įtvirtinimas visuomenėje.

Daugiakultūrinės visuomenės, tokios kaip Indija, palaiko atskirą tapatybę ir stengiasi nepažeisti daugiatautių, daugiakalbių, religinių ir daugialypių identitetų. Tokiose visuomenėse integraciją galima pasiekti tik ribotai, kaip matome mūsų šalyje. Siekiant integracijos tokiose visuomenėse, reikia laikytis seno principo „gyventi ir leisti gyventi“.