Keyneso investicijų daugiklio teorijos nesugebėjimas išsivysčiusiose šalyse
Keinezijos investicijų daugiklio teorijos nesugebėjimas išsivysčiusiose šalyse!
VKRV Rao pabrėžė Keyneso investicinio daugiklio veikimo ribotumą nepakankamai išsivysčiusioje šalyje.
„Keynes“ daugiklio koncepcija grindžiama ribinio vartojimo tendencija (MPC). Kuo didesnis MPC, tuo didesnis yra daugiklis ir atvirkščiai. Tokioje šalyje kaip Indija, MPC yra beveik vieninga. Todėl Indijoje turėtų būti labai daug daugiklio, tačiau taip nėra. Keyneso daugiklio koncepcija vargu ar pastebima išsivysčiusiose šalyse.
Daugiklio koeficientas pagrįstas tam tikromis prielaidomis:
1. Dėl veiksmingos paklausos trūkumo yra nemažai priverstinio nedarbo ir nepanaudotų išteklių.
2. Ekonomika yra industrializuota ir turi didžiulį kapitalą. Taigi, yra didelis elastingumas), pvz., Prekių tiekimui, kad būtų patenkintas paklausos padidėjimas.
3. Vartojimo prekių pramonėje yra perteklinių pajėgumų, kurie leistų padidinti produkciją.
4. Ekonomika turi gana elastingą apyvartinio kapitalo pasiūlą, pvz., Galią ir žaliavas.
Tai sąlygos išsivysčiusioje ekonomikoje, kurioje veikia daugiklis. Mažai išsivysčiusios šalies, pvz., Indijos, atveju šios sąlygos nėra tikėtinos. Dr. VKRV Rao pažymėjo, kad beprasmiškas Keyesian tipo nedarbas iš esmės yra kapitalistinės ekonomikos bruožas, kur dauguma darbuotojų dirba už darbo užmokestį ir kur gamyba yra labiau skirta mainams, o ne savarankiškam vartojimui.
Neprivalomas nedarbas šiuo požiūriu yra retas išsivysčiusioje ekonomikoje. Faktas yra tai, kad didžioji dalis nepakankamai išsivysčiusių šalių ūkio apima pragyvenimo ne pinigais sektorių, kuris išlieka visiškai izoliuotas nuo pinigų sandorių, o šio sektoriaus darbuotojai daugiausia dirba savarankiškam vartojimui. Dr. Rao mano, kad neišsivysčiusioje ir agrarinėje ekonomikoje su maža kapitalo įranga ir primityviais metodais paslėptas nedarbas yra normalus reiškinys. Darbuotojai gali būti lengvai pašalinami iš profesijų, nesumažinant bendros produkcijos; paslėptas nedarbas nepakankamai išsivysčiusioje šalyje trukdo daugiklio veikimui.
Kalbant apie antrąją prielaidą, kuria grindžiamas daugiklis, produkcijos kreivė prastoje ekonomikoje. Neturtingoje šalyje pinigų pl ÷ tros ir deficito finansavimo politika lemia pinigų pajamų padid ÷ jimą, bet ne atitinkamą realių pajamų padid ÷ jimą.
Tai turi infliacijos poveikį ekonomikai. Prekių pasiūlos nepakankamumas neturtingoje ekonomikoje priklauso nuo to, kad ekonomikoje dominuoja namų ūkių įmonės, daugiausia gaminančios savarankiškam vartojimui, o ne mainams.
Savarankiško vartojimo paplitimas neturtingose šalyse veikia kaip daugialypės terpės veikimo nuotėkis. Be to, demonstracinio efekto veikimas skatina neturtingų šalių žmones didinti importuotų prekių vartojimą. Šis importo padidėjimas (oficialus ar kontrabanda) reiškia, kad išlaidų srautai yra nutekėję.
Kalbant apie dvi paskutines daugiklio principo prielaidas, galima teigti, kad vartojimo prekių pramonės pajėgumai nepakankamai išsivysčiusiose šalyse yra nuliniai arba nereikšmingi. Kadangi šioms šalims būdingas kapitalo trūkumas, apyvartinio kapitalo pasiūla taip pat yra gana neelastinga. Vartojimo prekių pasiūla nepadidėja, kad atitiktų jų paklausos padidėjimą, kurį lėmė pinigų pajamų padidėjimas. Šis pinigų pajamų padidėjimas, nedidinant atitinkamo gamybos apimties, lemia infliaciją.
Kintamasis nesugebėjo dirbti Indijoje Keyneso prasme dėl realių pajamų neelastingumo.
