Aplinkos etika: du pasauliniai aplinkos etikos aspektai

Aplinkos etika: du pasaulinės aplinkos etikos vaizdai!

(a) Antropocentrinis pasaulio vaizdas:

Šis požiūris orientuoja daugumą pramonės įmonių. Jis iškelia žmones į centrą, suteikdamas jiems aukščiausią statusą.

Manoma, kad žmogus yra labiausiai pajėgus valdyti planetą.

Pagrindiniai šio požiūrio principai yra šie:

1. Žmogus yra svarbiausia planetos rūšis ir yra atsakingas už likusį gamtą.

2. Žemė turi neribotą išteklių tiekimą ir visa tai priklauso mums.

3. Ekonominis augimas yra labai geras ir labiau augimas, tuo geriau, nes ji didina mūsų gyvenimo kokybę ir ekonominio augimo potencialas yra neribotas.

4. Sveika aplinka priklauso nuo sveikos ekonomikos.

5. Žmonijos sėkmė priklauso nuo to, kokie geri valdytojai mums yra naudingi iš gamtos.

(b) Ekologiškai orientuotas pasaulinis vaizdas:

Tai grindžiama žemės išmintimi.

Pagrindiniai įsitikinimai yra tokie:

1. Gamta egzistuoja ne tik žmonėms, bet ir visoms rūšims.

2. Žemės ištekliai yra riboti ir jie nepriklauso tik žmonėms.

3. Ekonominis augimas yra geras, kol jis skatina žemę palaikančią plėtrą ir atgraso žeminančią plėtrą.

4. Sveika ekonomika priklauso nuo sveikos aplinkos.

5. Žmonijos sėkmė priklauso nuo to, kaip geriausiai galime bendradarbiauti su likusia gamta, bandydami pasinaudoti mūsų gamtos ištekliais.

1985 m. Anil Agarwal paskelbė pirmąją Indijos aplinkos būklės ataskaitą. Ji pabrėžė, kad Indijos aplinkosaugos problemas sukėlė pernelyg skurdžiau skurstančiųjų pernelyg dideli vartojimo modeliai. Pirmą kartą tai buvo vertinama dėl to, kad genčių, ypač moterų ir kitų socialiai atskirtų mūsų visuomenės sektorių, atstovai nebuvo įtraukti į ekonominę plėtrą.

Indijos visuomenėje yra keletas dalyvių, kurie priklauso nuo skirtingų gamtos išteklių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai prisideda prie jų išlikimo poreikių. Anil Agarwal iškėlė 8 pasiūlymų, kurie yra labai svarbūs etikos klausimams, susijusiems su aplinkosauga.

Tai įtraukia:

i) Aplinkos naikinimą daugiausia lemia turtingųjų vartojimas.

(ii) Blogiausi aplinkosaugos naikinimo atvejai yra vargšai.

(iii) Net ir tada, kai gamta yra „atkurta“, kaip ir apželdinimas mišku, ji transformuojama nuo vargšų ir turtingųjų poreikių.

(iv) Net ir vargšams labiausiai kenčia nuo marginalizuotų kultūrų ir profesijų ir, visų pirma, moterų.

v) negali būti tinkamo ekonominio ir socialinio vystymosi be holistinio visuomenės ir gamtos supratimo.

vi) Jei rūpinamės vargšais, mes negalime leisti, kad bendras gamtos produktas (BNP) būtų sunaikintas. Gamtos išsaugojimas ir atkūrimas tapo mūsų aukščiausiu prioritetu.

vii) Bendras gamtos produktas bus sustiprintas tik tuo atveju, jei galime sulaikyti ir pakeisti vis didėjantį žmonių ir bendrų nuosavybės išteklių susvetimėjimą. Todėl turėsime daug išmokti iš mūsų tradicinių kultūrų.

viii) Visiškai nepakanka kalbėti tik apie tvarią kaimo plėtrą, kaip tai daro pasaulio išsaugojimo strategija. Negalime išgelbėti kaimo aplinkos ar nuo jo priklausančių kaimo žmonių, nebent mes galėtume sukurti tvarią miestų plėtrą.