Nereguliuojamos kredito rinkos ir kredito politika
Nereguliuojamos kredito rinkos ir kredito politika!
Nereguliuojamos kredito rinkos sukelia rimtų problemų, susijusių su kredito kontrole pinigų institucijai, tiek bendrai, tiek pagal kredito paskirstymo lygį. Šių rinkų egzistavimas reiškia, kad dalis visų paskolinamų ekonomikos lėšų nuteka į šias rinkas. Kuo didesnis nuotėkis, tuo didesnė bendroji dalis, kuri nepatenka į valdžios institucijų tiesioginės kontrolės sritį.
Tai nereiškia, kad dėl to RBI kredito kontrolės politika tapo visiškai negaliojanti, nes jei kreditavimo sąlygos yra sugriežtintos organizuotame kredito rinkos segmente, poveikis taip pat jaučiamas ir nereguliuojamose rinkose. Tai vyksta dviem būdais. Viena, nepatenkinamos paklausos dalis nukreipiama į nereguliuojamas rinkas.
Antra, išnyksta dalis lėšų, tiekiamų iš organizuotos rinkos. Taigi, sandarumas yra išplėstas ir nereguliuojamai rinkai. Dėl šios priežasties palūkanų normos šiose rinkose didėja, o skolinimasis sumažėja.
Kaip gerai ir kaip greitai šis mechanizmas veikia, nesant gerai dokumentuotų empirinių įrodymų, sunku pasakyti. Be to, kiek nepatogumų kredito politikai iš tikrųjų yra nereguliuojamos kredito rinkos, priklausys nuo šių rinkų santykinio dydžio, palyginti su organizuotos rinkos, šiuo klausimu taip pat nėra žinoma jokio aiškumo.
Problema yra daug rimtesnė, kai kalbama apie atrankinio kredito kontrolės veikimą ir sėkmę, nes prašymai dėl banko kredito, kurie atmetami, kai RBI nustato atrankinį kredito kontrolę, gali būti bent iš dalies pritaikyti nereguliuojamose kredito rinkose, nors kur kas didesnė palūkanų norma.
Didesnės kredito sąnaudos trukdo spekuliaciniam pagrindinių prekių trūkumui trūkti. Tačiau nereguliuojamų kreditų rinkų teikiamas evakuacijos kelias spekuliantams ir „hoarders“ nulemia pažangiausių kredito kontrolės priemonių pažangą. Be to, kreditų paskirstymas nereglamentuojamose kredito rinkose nėra socialinio dizaino pagrindas ir negali būti sudedamoji dalis iš viso viso ekonomikos kreditų paskirstymo plano.
