Trumpa dalis apie avių auginimą

Punktas dėl avių auginimo!

Avys auginamos vilnos arba mėsos (avienos arba ėrienos). Be vilnos ir mėsos, avys taip pat gali duoti pieno, tačiau šiam tikslui jos retai laikomos.

Apskritai avys yra mažiau vertingi gyvūnai nei galvijai. Jie yra mažesni ir mažiau mėsos. Be to, avienos ir ėrienos daugelyje šalių nėra populiarios, kad rinkos būtų labiau ribotos.

Tačiau avys gali gyventi daug griežtesnėse klimato sąlygose nei galvijai. Jie gali gyventi dėl silpno pusiau sausų regionų, uolų, atvirose kalnų vietovėse ir net labai drėgnuose regionuose, pvz., Šiaurės Velse.

Tropiniuose regionuose jie nėra gerai, bet netgi Malaizijoje yra keletas. Avys dažnai yra ekonomiškai nepalankios palankiose ūkininkauti vietovėse, tačiau jos yra labai svarbios ribiniuose žemės ūkio regionuose, kuriuose laikomi didžiuliai pulkai. Todėl avių auginimas yra susijęs su retų gyventojų regionais.

Naudojant ribinę žemę avių auginimui kartais kyla pernelyg gausus dirvožemiai ir dėl to atsiranda dirvožemio erozija ir nuskurdinimas, pvz., Viduržemio jūros ir pusiau dykumose. Avys, ypač Australijoje, dažnai kenčia nuo sausros.

Nors avys gali klestėti neturtingose ​​vietovėse ir dažnai gamina smulkią vilną tokiomis sąlygomis, mėsai reikalingos avys reikalauja geresnės ganyklos, jei mėsos kokybė yra gera. Todėl jie laikomi turtinguose žemumos ganyklose, arba gyvūnai, išauginti ribinėse žemėse, patenka į geresnes penėjimo ir kondicionavimo vietas prieš skerdimą.

Pagrindinė vilnonių avių veislė yra Merino. Škotijos aukštumos juodoji dalis suteikia geresnę mėsą, bet prastą vilną. Cheviot veislė naudojama ir mėsai, ir vilnai. Lesteris, Linkolnas, romėnai, juodieji valai, šiurkštus varpas ir kregždės yra kitos svarbios avių veislės.