Trumpa genetinių hipotezių esė

Genetinės teorijos rodo, kad hiperaktyvumo polinkį paveldi vaikai, kuriems pasireiškia hiperaktyvumo sutrikimas.

Dvynių ir šeimos tyrimai patvirtina nuomonę, kad genetiniai veiksniai vaidina svarbų vaidmenį nustatant normalų aktyvumo lygį normalioje populiacijoje.

Tačiau, be genetinio polinkio į aukštą aktyvumo lygį, reikia atsižvelgti ir į kitus aplinkos veiksnius (intrauterines ar psichosocialines), kad būtų atsižvelgta į ADHD klinikinio sindromo vystymąsi (Stevenson, 1992; Hinshaw, 1994).

Gali būti, kad kai kuriais atvejais pernelyg aktyvūs vaikai turi prenatalinį ar ankstyvą vaikystės neurologinį įžeidimą ir toliau plėtoja ADHD, o kiti, turintys pernelyg aktyvų temperamentą, sukelia sindromą, dalyvaujant tam tikriems netopaliems tėvų ir vaiko sąveikos tipams.

Mažam vaikų, sergančių ADHD, pogrupiui, sindromas pasireiškia dėl genetinės būklės, dėl kurios atsiranda bendras atsparumas skydliaukės hormonui (Hauser ir kt., 1993).