Globalizacija: globalizacijos poveikis ir pasekmės

Globalizacija: globalizacijos poveikis ir pasekmės!

Globalizacijos poveikis:

Per pastaruosius du dešimtmečius įvyko didžiulė revoliucija technologinių naujovių srityje, ypač ryšių ir transporto srityje. Ši pažanga didžiąja dalimi atnešė abi šalis ir rinkas kartu.

Taigi, ekonominis procesas tapo vis labiau internacionalizuotas daugelyje sričių, pvz., Ryšių, prekybos, finansų, gamybos ir kt. Nauja technologija pagreitino ekonominių vienetų judumą ir rinkų bei visuomenės jautrumą, taip globalizuodama pasaulio ekonomiką. Tai lėmė pasaulinės laisvos prekybos idėją, kuri buvo realizuota per Pasaulio prekybos organizaciją.

Globalizacija suteikė galimybę perkelti pramonės šakas iš savo senų centrų turtingoje šalyje, kuriai būdingos didelės darbo sąnaudos, ir visiškai naujos šalies, kurioje yra daug pigios darbo jėgos. Anksčiau darbas išliko svarbus gamybos veiksnys. Tačiau dėl technologinio proveržio žmogiškojo darbo poreikis nebereikalingas, todėl nedarbas ir nepakankamas užimtumas didėja.

Iki šiol ši problema buvo sprendžiama valstybės protekcionizmo vardu, tačiau globalizacija su laisvosios rinkos ideologija sumažino valstybės įsikišimo galimybes. Nors darbo jėga išsivysčiusiose šalyse baiminasi prarasti savo darbą, darbo jėga besivystančiose šalyse tikisi padidinti užimtumo galimybes.

Tačiau laisvosios rinkos samprata verčia trečiųjų pasaulio šalių vyriausybes mažinti socialinės apsaugos ir visuomenės gerovės išlaidas, o tai lemia užimtumo perspektyvų mažėjimą. Šios socialinės ir politinės globalizacijos pasekmės jaučiamos visame pasaulyje, tačiau yra aiškesnės trečiojo pasaulio šalyse.

Kitas svarbus globalizacijos poveikis yra darbo jėgos migracija. Atrodo, kad didėja socialiniai konfliktai dėl darbo judėjimo į pramonines Vakarų šalis arba į naftos turtingą Vokietijos ir kitų įlankos rasizmo šalių šalis.

Vakarų šalys, vietinių gyventojų kartumas į imigrantus Persijos įlankoje yra visų šios globalizacijos pavyzdžių. Nors revoliucijos sukėlė žmones, nepakanka, kad būtų sukurta pasaulinė bendruomenė. Globalizacija taip pat lėmė visuomenės susiskaidymą ir etninių, nacionalistinių bei religinių identitetų judėjimo augimą. Laisvosios prekybos teikimas nėra sprendimas, kuris padėtų pasiekti harmoniją.

Ekonominė globalizacija negali būti prilyginama pasaulinės bendruomenės materializacijai. Valstybės niekada nesutaria atsisakyti savo suvereniteto, kiek kada nors pakenkė ir visada yra aiškios su prioritetais ir visada stebi jų saugumo sąlygas.

Globalizacijos pasekmės:

Prieš priimant galutines išvadas apie globalizacijos pasekmes, reikia atlikti daug empirinių darbų. Galimos globalizacijos pasekmės turi ne tik politinę ir ekonominę sritį, bet ir socialinę bei kultūrinę sritį.

Vienas iš plačiausiai vertinamų požiūrių į globalizacijos pasekmes yra tas, kad jis didina nelygybę įvairiais būdais. „Barnet“ ir „Cavanaugh“ savo knygoje „Global Dreams: Imperial Corporations“ ir „New World Order“ teigė, kad naujojoje pasaulio ekonomikoje didėjant pasaulio gyventojų skaičiui, atotrūkis tarp paramos gavėjų ir neįtrauktų asmenų.

Thomas Biersteker savo straipsnyje „Globalizacija kaip mąstymo būdas svarbiausiuose instituciniuose veiksmuose“ teigė, kad įmonių ir rinkų globalizacijos sąlygomis gamybos vieta gali būti lengvai perkelta iš vienos gamybos vietos į kitą. Tai reiškia, kad atskiros valstybės gali konkuruoti tarpusavyje, nes jos stengiasi pritraukti investuotojus, įsitraukdamos į konkurencingas dereguliavimo formas ir liberalizavimą.

Taigi, globalizacija gali turėti įtakos visoms šalims, bent jau pradiniuose etapuose. Aštuntajame dešimtmetyje stebėtojai kritikavo globalizacijos sampratą, skirtą išplėsti atotrūkį, kuris atskiria branduolį nuo periferijos.

Nors dėl globalizacijos valstybių nelygybės lygis gali padidėti, jis gali platinti gamybą į besivystančių šalių vietas, kurios kitu atveju neturėtų patekti į pagrindines pasaulio rinkas. Tai rodo prieštaringą globalizacijos pobūdį.

Taigi, o ne didinant nelygybę tarp valstybių, pasaulinis gamybos pasiskirstymas iš tikrųjų jį sumažina. Šiuo klausimu reikia atlikti nemažai empirinių tyrimų, ypač kalbant apie tarptautinių subrangos sutarčių plėtrą ir tikrą prieigą prie pasaulinių platinimo tinklų.

Aiškiai prieštaraujančios globalizacijos pasekmės iš tikrųjų atskleidė optimistines ir pesimistines nuomones įvairiose pasaulio dalyse. Naujausi tyrimai parodė, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) išreiškė didėjantį pesimizmo laipsnį ateities gerovei, o naujos besiformuojančios šalys, pvz., Indija ir Kinija, išreiškia optimizmą.

Jei šalys suvokia didėjančią konkurenciją ir įsitraukia į konkurencinį dereguliavimą, kad išlaikytų savo santykinę ekonominę padėtį, yra tikimybė, kad atskirų įmonių darbo užmokesčio lygis bus sumažėjęs ir abatmališkos darbo sąlygos.

Taigi globalizacija, be didėjančios nelygybės tarp valstybių, taip pat gali sustiprinti nelygybės lygį valstybėse. Be to, globalizacija taip pat gali padidinti ne tik pajamų skirtumus, bet ir lyčių bei etninę nelygybę.

Globalizacija daro neigiamą įtaką moterims ir mažumų gyventojams visame pasaulyje, nes šios dvi grupės dažniausiai dominuoja laikinojo darbo subrangos rinkose. Jie taip pat linkę būti paskutinis samdomas ekonominio augimo metu, o pirmasis - ekonominio nuosmukio metu.

Taip pat pastebėta, kad spartėjanti apyvarta ir nuolatinis naujų produktų, turinčių trumpesnį produkto gyvavimo laiką, įvedimas yra linkę pabrėžti jau egzistuojančius klasių susiskirstymus. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai mažiau žmonių gali sau leisti neatsilikti nuo produkto kaitos tempo. Tačiau net naujovių diegimas ir spartesnė apyvarta turi prieštaringų pasekmių, nes jos nuolat didina rinkas ir teikia įsidarbinimo galimybes, kurios gali būti sukurtos kitaip.

Kita svarbi globalizacijos pasekmė yra ta, kad ji riboja valstybių gebėjimus ir autonomiją, kuri jokiu būdu nėra sveikintina. Globalizacija ne tik leidžia tarptautinėms įmonėms paskirstyti gamybos veiksnius, bet taip pat sukuria situaciją, kai pagrindiniuose instituciniuose subjektuose trūksta atskaitomybės už savo veiksmus ir iš esmės veikia už veiksmingo etapo reguliavimo kontrolę.

Kai kurie stebėtojai, kurie išreiškė susirūpinimą dėl būdų, kaip trapios tarptautinės finansų rinkos varžo politinių veiksmų laisvę atskiroms valstybėms, kartais palengvina valdytojų judėjimą per sieną, todėl kai kurie stebėtojai išreiškė susirūpinimą dėl kapitalo kontrolės politikos.

Tačiau dar vienas svarbus globalizacijos sferos etapas yra nevyriausybinių organizacijų (NVO) vaidmuo. Šios NVO turi teigiamą ir neigiamą poveikį lygybės ir nelygybės tarp valstybių sampratai. Vietos NVO gali bendradarbiauti su savo kolegomis kitose galingose ​​šalyse, kurios turi geresnes galimybes daryti spaudimą savo buveinės vyriausybei arba tarptautinėms institucijoms, kurioms jos yra gana lengvai prieinamos.

NVO, dalyvaujančios veikloje, susijusioje su aplinka ir žmogaus teisėmis, kurios stengiasi labiau atkreipti dėmesį į tokius klausimus kaip ekologiškumas arba Rytų Timoro gyventojo ar Nigerijos ogonų gyventojų padėtis. Kalbant apie neigiamą NVO poveikį, tai, kad NVO gauna paramą iš užsienio, gali paskatinti jų vyriausybes griežčiau slopinti disidentų judėjimą.

Nors NVO gali dalyvauti daugiau žmonių, galiausiai jos yra atskaitingos savo šalies nariams, kurie yra neproporcingai patraukti iš viršutinės vidurinės klasės ir labiausiai tikėtina, kad savo klasę ir regioninius interesus prilygins kitų pasaulio šalių atstovams. Taigi, kaip ir įmonių globalizacija, NVO globalizacija taip pat turi prieštaringą poveikį nelygybei.

Be to, dėl didesnio institucijų, pvz., Pasaulio prekybos organizacijos, įsikišimo trečiųjų šalių šalims buvo sunku patekti į Europos Sąjungos ir Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos asociaciją. Nustatydamos eksportuojančius darbo sąlygų standartus, turtingiausios šalys apsunkino besivystančių šalių galimybes gauti produktus. Regioniniai prekybos susitarimai, pvz., NAFTA, atskyrė visus regionus, pvz., Karibų baseiną.

Tačiau, nors šie prekybos susitarimai atskiria kai kuriuos kitus, esančius didžiausių pasaulio rinkų pakraštyje, ir vis labiau su jais integruojasi, atrodo, neproporcingai didina integraciją ir politikos suderinimą. Čia vėl akivaizdu, kad nelygybės pasekmės valstybėse nėra vienodos.