Gyventojų pasiskirstymas didelėse amžiaus grupėse pagrindinėse pasaulio vietose

Visų gyventojų vyraujanti amžiaus struktūra yra ankstesnių gimimo, mirties ir migracijos tendencijų rezultatas. Gyventojų, kuriems būdingas labai aukštas vaisingumo lygis, populiacija yra didesnė. Didelė mirtingumo norma lemia mažesnes gyvenimo trukmes.

Taigi išlaikomi vyresnio amžiaus žmonės sudaro labai mažą gyventojų dalį. Jei dėl tam tikrų konkrečių priežasčių tam tikroje amžiaus grupėje yra neįprastai didelis mirtingumas, tai paveikė bendrą amžiaus struktūrą. Migracija - tai labai senas atrankos reiškinys. Žmonės tam tikrose amžiaus grupėse turi didesnę polinkį migruoti nei kiti. Todėl gyventojų amžiaus struktūrą didele dalimi lemia migracijos procesas. Tuomet teisingai pažymėta, kad gyventojų amžiaus struktūra atskleidžia visą demografinę istoriją.

Skirtingų gyventojų grupių amžiaus struktūros dažniausiai lyginamos su trimis plačiomis amžiaus grupėmis: „priklausomas jaunimas“ (mažiau nei 15 metų), „darbas“ (15–59 arba 15–64 metų) ir „išlaikomi“ (60 arba 65 metai) aukščiau). Yra labai daug skirtumų amžiaus struktūroje iš vienos šalies į kitą.

Viename kraštutiniame krašte yra mažiausiai išsivysčiusių šalių, kuriose dėl didelio gimstamumo ir aukšto mirtingumo skaičiaus labai didelė vaikų dalis ir nedidelė dalis vyresnio amžiaus žmonių. Kita vertus, yra išsivysčiusių šalių, kuriose gimimo ir mirties lygis yra labai mažas, o vaikai sudaro labai mažą gyventojų dalį.

Tačiau „priklausomų metų“ dalis tokiose populiacijose yra daug didesnė. Ši tipiška ekonomiškai išsivysčiusių šalių amžiaus struktūra atsirado dėl didelio vaisingumo mažėjimo, dėl kurio smarkiai sumažėjo vaikų dalis ir padidėjo asmenų, dirbančių darbingo amžiaus ir senyvo amžiaus žmonių, dalis.

5.1 lentelėje pateikiamas procentinis gyventojų pasiskirstymas trijose plačiose amžiaus grupėse didžiausių pasaulio vietovių ir pasirinktų šalių atžvilgiu (taip pat žr. 5.1–5.3 pav.). Iš lentelės matyti, kad pasaulio mažiau išsivysčiusios šalys (LDC) turi neproporcingai didesnę vaikų dalį savo populiacijose.

Kita vertus, pagyvenusių žmonių dalis yra labai maža. Vidutiniškai šiose šalyse daugiau kaip trečdalis visų gyventojų yra jaunesni nei 15 metų. Kai kuriose Afrikos šalyse, pvz., Nigeryje ir Ugandoje, pusę gyventojų atstovauja vaikai. Pažymėtina, kad vos 2 proc. Šių šalių gyventojų išgyvena iki 65 metų amžiaus.

Kita vertus, išsivysčiusios pasaulio šalys praneša apie 20 proc. Jos gyventojų amžiaus grupėje „jaunesni nei 15 metų“. Šalys, pvz., Japonija, Italija ir Graikija, pateikia tik 14 proc. Gyventojų, jaunesnių nei 15 metų. Tačiau tuo pačiu metu pagyvenusių žmonių dalis šių šalių gyventojams yra labai didelė.

Nors vidutiniškai pagyvenusių žmonių dalis išsivysčiusių šalių gyventojuose yra 15 proc., Japonijoje, Italijoje ir Graikijoje, šiek tiek mažiau nei penktadalis gyventojų sudaro pagyvenusius žmones. Monake, mažoje Vakarų Europos šalyje, ši dalis yra net 24 proc.

Šis gyventojų amžiaus struktūros skirtumas atsiranda dėl ilgalaikio poveikio mažėjančio vaisingumo ir mirtingumo lygio išsivysčiusiose šalyse. Kadangi jaunų amžiaus grupių gyventojų dalis yra didesnė, mažiau išsivysčiusių pasaulio gyventojų populiacija pasižymi didesniu priklausomybės santykiu nei išsivysčiusiose šalyse. Įdomu tai, kad prieš prasidedant XVIII a. Demografiniam perėjimui Europoje, įvairių pasaulio gyventojų amžiaus struktūra neatskleidė didelio skirtumo (Bhende ir Kanitkar, 2000: 154).

Jie turėjo tipišką amžiaus piramidę, turinčią platų pagrindą ir smailėjančią viršūnę, rodančią aukštą vaisingumą ir aukštą mirtingumo lygį. Pradėjus demografinį perėjimą, šiaurės vakarų Europos gyventojų amžiaus struktūra pirmą kartą pradėjo keistis. Palaipsniui šis pokytis išplito į visą Europą ir į Europą nepriklausančias šalis, prasidėjus demografiniam perėjimui. Šios populiacijos tapo vis senesnės, didėjant pagyvenusių žmonių skaičiui gyventojų.

Šiame kontekste verta paminėti Švedijos pavyzdį, kuris patyrė ankstyvą gyvybinių rodiklių perėjimą. Pereinamojo laikotarpio metu vaikai ir pagyvenę žmonės sudarė atitinkamai 33, 5 proc. Ir 5, 2 proc. Gyventojų. Suaugusieji sudarė šiek tiek daugiau nei 60 proc. Gyventojų.

Taigi amžiaus struktūra beveik nesiskyrė nuo daugelio mažiau išsivysčiusių šalių. Tačiau dvidešimtojo amžiaus pradžioje Švedijos gyventojai jau senėjo. Šiuo metu vaikai ir pagyvenę žmonės sudaro atitinkamai 18 proc. Ir 17 proc. Gyventojų.

Panašios amžiaus struktūros transformacijos vyko ir kitose išsivysčiusiose šalyse. Pažymėtina, kad nors pastaraisiais metais taip pat pasikeitė amžiaus struktūra mažiau išsivysčiusiose pasaulio dalyse, transformacija buvo tik nedidelė.

Pavyzdžiui, imkime Indijos atvejį. Indija buvo viena iš pirmųjų šalių iš mažiau išsivysčiusių pasaulio šalių, kuriai teko pereiti į gyvybiškai svarbius tarifus. Nustatyta, kad Indijos gyventojų vaikų dalis sumažėjo tik nedaug - nuo 39 proc. 1921 m. Iki šiek tiek mažiau nei 36 proc. 2001 m.

Vyresnio amžiaus žmonių (65 metų ir vyresnių) dalis tuo pačiu metu išaugo nuo 2, 43 proc. Iki šiek tiek daugiau nei 4 proc. Taigi beveik trijų ketvirtadalių amžiaus amžiaus Indijos gyventojų amžiaus struktūra buvo tik nedidelė. Panašus yra ir kitų mažiau išsivysčiusių pasaulio šalių atveju.