Skirtumas tarp tradicinės ir šiuolaikinės visuomenės

Visuomenė gali būti klasifikuojama kaip tradicinė, moderni arba postmoderni. Tradicinė visuomenė pabrėžia religiją (ir magiją) elgesio normose ir vertybėse, o tai reiškia tęstinumą (gilius ryšius) su tikra ar įsivaizduojama praeitimi. Ji plačiai priima ritualus, aukas ir šventas šventes.

Apskritai tradicinė visuomenė apibūdinama kaip tokia, kurioje:

(1) Asmens statusą lemia jo gimimas ir jis nesiekia socialinio mobilumo;

(2) Asmens elgesį reguliuoja papročiai, tradicijos, normos ir vertybės, glaudžiai susijusios su praeitimi. Žmonių socialinė praktika skiriasi nuo kartos iki kartos;

(3) Socialinė organizacija (stabilus asmenų ir pogrupių socialinių santykių modelis, užtikrinantis reguliarumą ir nuspėjamumą socialinėje sąveikoje) grindžiama hierarchija;

(4) Sąveikoje vyrauja giminaičių santykiai, o individas save apibūdina pirminėmis grupėmis;

(5) Asmeniui socialiniuose santykiuose suteikiama didesnė reikšmė nei tai, ką jo pozicija iš tikrųjų garantuoja;

(6) Žmonės yra konservatyvūs;

(7) Ekonomika yra paprasta, ty vyrauja įrankių ekonomika (o ne mašinų ekonomika), o ekonominis našumas virš pragyvenimo lygio yra santykinai mažas; ir

(8) Visuomenėje vyrauja mitinis mąstymas (o ne loginis argumentavimas).

Modernumas yra didelė pertrauka su tradicine visuomene. Šiuolaikinė visuomenė orientuota į mokslą ir protą.

Pasak Stuart Hall (Hall ir Gay, 1996; taip pat žr. O 'Donnell, Mike, 1977: 40), šešios šiuolaikinės visuomenės savybės (kurios taip pat skiriasi nuo tradicinės visuomenės) yra šios:

(1) Religijos nuosmukis ir pasaulietinės materialistinės kultūros (religinės ypatybės) kilimas.

(2) feodalinės ekonomikos (žemės savininkų teikiamų paslaugų) pakeitimas ekonomika, kurioje pinigų sistema suteikia galimybę keistis (prekyboje), pagrįstą didelės apimties prekių gamyba ir vartojimu rinkoje, didelė nuosavybės teisė į rinką; privataus turto ir ilgalaikio kapitalo kaupimas (ekonominė ypatybė).

(3) pasaulietinės politinės valdžios dominavimas valstybės ir politinių klausimų religinės įtakos valstybėje ir marginalizacijoje (politinė ypatybė).

(4) Socialinės tvarkos mažėjimas, grindžiamas paprastu darbo pasidalijimu ir naujo darbo pasidalijimo, grindžiamo specializacija, naujų klasių atsiradimu, ir pasikeitusių vyrų ir moterų santykių (socialinių charakteristikų) plėtra.

(5) Naujų tautų (etninių ar tautinių bendruomenių), turinčių savo tapatybę ir tradicijas, formavimasis, pavyzdžiui, aristokratijos ir monarchijos atmetimas Prancūzijoje, Britanijoje priimant monarchiją tik kaip simbolis, Egiptas atmeta monarchiją ir priima demokratija ir tt (kultūrinė ypatybė).

(6) Mokslinio, racionalistinio požiūrio į pasaulį (intelektinės charakteristikos) kilimas. Taigi, nors tradicinei visuomenei būdingas ritualas, papročiai, kolektyvumas, bendruomenės nuosavybė, status quo ir tęstinumas bei paprastas darbo pasidalijimas, šiuolaikinei visuomenei būdingas mokslo augimas, akcentavimas priežastimi ir racionalumu, tikėjimas vyksta, žiūri vyriausybę ir valstybė, kaip esminė, siekiant pažangos, pabrėžiant ekonominį vystymąsi ir sudėtingą darbo pasidalijimą, suvokiant žmones kaip galinčias įgyti didelę gamtos ir aplinkos kontrolę ir matyti pasaulį dualizmo ar priešybių atžvilgiu.

Postmodeminė visuomenė arba vėlyvas modernumas sutelkiamas į kritinį sąmoningumą ir yra susirūpinęs dėl žalingo taikomojo mokslo poveikio gamtai, aplinkai ir žmonijai. Ji atkreipia dėmesį į riziką ir nenumatytas neigiamas pasekmes. Nuo nacionalizmo (pabrėžta šiuolaikinėje visuomenėje), jis pereina prie globalizacijos proceso. Vietoj to, kad būtų teikiama svarba ekonominei plėtrai (kaip ir šiuolaikinėje visuomenėje), ji suteikia svarbos kultūrai. Skirtingai nuo šiuolaikinės visuomenės (kuri mato pasaulį priešingybių ar dualizmo požiūriu), postmoderninė visuomenė yra svarbi vienybės, panašumai ir ryšiai.