Nepakankamos raidos teorijos: Barano nuomonė apie nepakankamą išsivystymą

Nepakankamos raidos teorijos: Barano nuomonė apie nepakankamą išsivystymą!

XX a. Aštuntojo dešimtmečio dešimtmečiu ekonomikos augimo etapų teorija tapo nereikalinga, o struktūrinė internacionalistinė teorija tapo svarbi. Struktūristinis požiūris žiūri į vystymąsi tarp skirtingų tautų ir skirtingų tautos žmonių santykių.

Teorija vizualizuoja vystymąsi kaip procesą, kuriame mažiau išsivysčiusios šalys patenka į priklausomybės ir dominavimo santykius su turtingomis šalimis, o šios pavaldžios šalys kenčia nuo institucinių ir struktūrinių suvaržymų.

Yra du požiūriai, kaip neturtingųjų šalių priklausomybė nuo pasisekusių šalių laikoma šiuolaikiniu ekonominio vystymosi požiūriu:

a) Viena iš požiūrių yra ta, kad ne tik turtingos šalys nori turėti savo hegemoniją neturtingose ​​šalyse, bet ir tai, kad šalies elitas, pvz., savininkai, verslininkai, biurokratai, profesinių sąjungų vadovai ir verslininkai, remia turtingų šalių ketinimą nes jie yra apdovanoti už tai. Todaras cituoja Lotynų Amerikos „Theotonio Dos Santos“ pareiškimą, kuris yra vienas iš stipriausių pareiškimų dėl vystymosi priklausomybės pobūdžio:

<…> Nepakankama išsivystymo padėtis, kuri nėra priešiškumo būklė prieš kapitalizmą, yra gana pasekmė ir tam tikra kapitalistinės raidos forma, žinoma kaip priklausomas kapitalizmas… priklausomybė yra kondicionavimo situacija, kai vienos šalies grupės ekonomika priklauso nuo to, kaip vystosi ir plėtojama kiti.

Dviejų ar daugiau ekonomikų tarpusavio priklausomybės santykis su tokiomis ekonomikomis ir pasaulio prekybos sistema tampa priklausomu santykiu, kai kai kurios šalys gali išplėsti savęs impulsą, o kitos, priklausančios padėtyje, gali tik plėstis, kaip atspindys dominuojančią padėtį kurios gali turėti teigiamą arba neigiamą poveikį jų tiesioginiam vystymuisi.

Bet kuriuo atveju pagrindinė priklausomybės situacija sukelia šių šalių atsilikimą ir išnaudojimą. Dominuojančiose šalyse vyrauja technologinė, komercinė, kapitalo ir socialinė bei politinė priklausomybė nuo priklausomų šalių.

(b) Kitas požiūris, kad Todaro vadina „klaidingą paradigmą“, yra tai, kad nepakankamas Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių vystymasis yra netinkamų ir klaidingų patarimų, kuriuos jiems suteikė pagalbinės agentūros, pvz., UNESCO, TDO, JTVP, rezultatas, TVF ir kt.

Konsultantų ketinimai negali būti abejoti, nes jie yra geros reikšmės ekspertai, tačiau jie dažnai nežino esamų tikslinių šalių padėties. Politika, pagrįsta arba. jų kruopštaus ekspertų patarimai pasirodo netinkami ir sustiprina esamą energijos struktūrą ir rūpinasi galingų grupių interesais, nes šioms šalims kyla ūmaus socialinio, ekonominio ir iškraunamos nelygybės problema.

Taigi abu struktūrinio internacionalizmo modelio požiūriai pabrėžia, kad vystymasis būtų prasmingesnis, kai dėmesys būtų skiriamas ne tik BNP augimui, bet ir skurdo mažinimo ir užimtumo visiems planavimui.

Plėtros procesas yra dualistinis. Yra šalių, kurios apsiribojo sparčiau, nei buvo plačiai pripažinta kaip vystymosi kelias, ir yra ir kitų šalių, kurios dar nesutrukdė ir atsisako judėti taip greitai, kaip pirmasis. Šios situacijos, žinoma, judėjo į priekį, kad suformuotų dvigubą visuomenę: vieną būtų laikoma aukštesne ir kitą prastesnę.

Nepakankamos raidos teorijos iš esmės yra priklausomybės teorijos. Šis modelis susijęs su mokslininkais, tokiais kaip Andre Gunder Frank, Samir Amin, Immanuel Wallerstein ir H. Magdoff. Paul Baran, savo darbe „Politinė ekonomikos augimo ekonomika“ (1973 m., Pirmą kartą paskelbtas 1957 m.), Pirmavertė nepakankamo išsivystymo teoriją.

Šis modelis rodo, kad mažiau išsivysčiusios šalys išsivysčiusios, nes išsivysčiusios turtingos šalys naudojasi dominuojančia padėtimi ir imperialistiniu teiginiu apie pirmąją. Savo knygoje „Priklausomybė yra miręs“: 1974 m. Parašyta „Ilgalaikė priklausomybė“ ir „Klasikinė kova“, Frank pabrėžia klasikinės kovos tarp turtingų ir vargšų tautų augimą, kuris pablogintų dėl agresyvios pirmosios politikos.

Samiro Amino įnašai Klasė ir Tautos: istoriškai ir dabartinėje krizėje (1979 m.), Nacionalizmo ir socializmo krizė (1982 m.), Susiejimas: link polentrinio pasaulio (1990), euro-centrizmas (1989) ir bloga plėtra: anatomija Pasaulinė nesėkmė (1990 m.) turi daugybę įrodymų, patvirtinančių turtingų šalių vaidmenį nepakankamai išsivysčiusiose ir mažiau išsivysčiusiose pasaulio šalyse.

Šiuolaikinė ekonomikos istorija, kaip daugelis socialinių mokslų literatūros, pradžioje buvo taip parašyta, kad būtų nustatyta Vakarų viršenybė. Eurocentrinis aiškinimas patvirtina, kad Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių vystymasis yra teigiamo Vakarų indėlio rezultatas.

Indijos ir Kinijos indėlis į Europos vystymąsi buvo ignoruotas. Kita „europietiškumo“ pusė buvo „orientalizmas“, vienodai nepagarbus ne Vakarų pasauliui, todėl jį kritikavo Edwardas Saidas ir Samiras Aminas (1989) savo rašte prieš eurocentrizmą. Europietiškumas atsispindi netgi markizistinėje Azijos gamybos būdo koncepcijoje.

Barano nuomonė apie nepakankamą išsivystymą:

Paulas Baranas mano, kad kapitalizmas dėl savo būdingų savybių išnaudoja Trečiąjį pasaulį. Kapitalistinio pasaulio interesas yra išlaikyti atsilikusį pasaulį kaip būtiną vidinį kraštą. Šios mažiau išsivysčiusios šalys buvo žaliavų šaltinis ir ekono- miniai perteklius turtingoms šalims.

Dauguma kolonizatorių, pasak Barano, buvo „greitai pasiryžę išgauti didžiausią įmanomą pelną iš priimančiųjų šalių ir paimti savo grobį“ (1973: 274). Taip pat pajamos, tenkančios vienam gyventojui, kuri yra maža, palyginti su turtingomis šalimis, yra Vakarų kapitalistinės plėtros rezultatas.

Šis ekonominis atsilikimas galėtų atsikratyti socialistinės ekonomikos sistemos. Baranas buvo marxistinio požiūrio į ekonominį planavimą propaguotojas. Jis tikėjo, kad trečiojo pasaulio šalių esama klasių struktūra taip pat buvo atsakinga už jų priklausomą padėtį.

Tokių šalių perteklius buvo iš esmės švaistomas, pirmiausia „lumpen-burouroisie“, į kurį įeina piniginės aukos, nekilnojamojo turto agentai ir kiti, kurie laikomi nevaisingais ir parazitiniais, ir, antra, vietiniai pramonės gamintojai, kurie buvo monopoliniai ir tikėję konkurenciją.

Baranas, jo nuomone, yra visiškai socialistinis ir mano, kad dabartinis vystymosi modelis yra kapitalistinis, o tai tikrai išnaudojantis. Jis nori, kad visuomenė, kurioje nebūtų išnaudojimo, galėtų būti įmanoma tik socialistinėje ekonomikoje.

Barano manija dėl sovietinio ekonominio vystymosi modelio verčia jį manyti, kad jis yra toks utopinis kaip Marxas ir Gandhi, kurio požiūriai buvo galimi, bet neįmanoma įgyvendinti.