11 Valdžios institucijos principai

Kai kurie pagrindiniai įgaliojimus reglamentuojantys principai yra šie:

1. Institucija turėtų būti bendrai atsakinga už:

Jei pavaldi yra atsakinga už užduoties atlikimą, jis taip pat turi būti įgaliotas tai padaryti. Ir kai įgaliojimai perduodami, pavaldi tampa atsakinga už darbo atlikimą.

Kadangi tiek autoritetas, tiek atsakomybė yra susiję su ta pačia užduotimi, yra pagrįsta, kad abi jos yra bendro pobūdžio, ty abi jos yra vienodos. „Institucija visada tur ÷ tų būti perduota lygiavert ÷ atsakomybei“. Tai yra klaidinga samprata.

Asmuo niekada negali būti suteikiamas lygiai taip pat, kaip ir jo paskirtas darbas. Kai kuri institucija visada turi būti atimta ir neturėtų būti perduota. Pavyzdžiui, jei personalo direktorius už atlyginimą ir darbo užmokestį atsakingas darbo užmokesčio valdytojui, jis visada privalo nesuteikti įgaliojimų dėl bendro darbo užmokesčio planavimo, organizavimo, koordinavimo, motyvacijos ir kontrolės. Institucija turėtų atitikti atsakomybę.

2. Pareigų priskyrimas numatomiems rezultatams:

Tai yra svarbi veiksmingos delegacijos gairė, nes ji grindžiama prielaida, kad tikslai yra nustatyti jiems įgyvendinti. Šis principas dar labiau padeda sumažinti per daug ar per mažai įgaliojimų suteikimo pavojų. Valdytojui suteiktas įgaliojimas turėtų būti pakankamai pakankamas, kad būtų pasiekti jo laukiami rezultatai.

3. Atsakomybė negali būti perduota:

Įgaliotis, valdytojas negali atsikratyti savo įsipareigojimų, o padidina savo atsakomybę. Dabar jis bus atskaitingas savo viršininkui už savo pavaldinių veiksmus. Galutinė atsakomybė už užduoties atlikimą yra jo (vadybininko), nors ji buvo paskirta pavaldi.

4. Komandos vienybė:

Turėtų egzistuoti vieninga vadovybė ta prasme, kad darbuotojas turėtų gauti tik vieno viršininko nurodymus ir nurodymus. Daugelis viršininkų praktiškai nesuvokia pastangų, kad žmonės gautų teisingus dalykus, tačiau tai suteikia galimybę vengti pareigų, piktnaudžiauja valdžia ir išvengti atsakomybės. „Vienam žmogui vienas bosas“ turėtų būti taisyklė.

5. Pareigos neturėtų sutapti:

Pareigų sutapimas gali užkirsti kelią asmeniui, kurio padėtis nepatvirtinta, ir yra patikimiausias būdas susivienyti tarp dviejų asmenų. Perteklinių užduočių rezultatas yra tas, kad darbuotojų bendradarbiavimą sunku pasiekti siekiant vadovybės nustatytų tikslų.

6. Reikėtų vengti organizacinių spragų:

Yra tam tikrų organizacinių spragų, kai reikia atlikti tam tikras pareigas, tačiau niekas jų neatsako. Kadangi organizacijai „trūksta“ pareigos, žmonės tampa nusivylę, kai jie mano, kad neturi jokio asmens, kuris priklausytų nuo to, kad šis reikalingas darbas būtų atliktas, ir dėl to jų darbas yra uždelstas arba trukdomas.

7. Įgaliojimų ir atsakomybės apibrėžtumas:

Kad bet kokia delegacija būtų veiksminga, pagrindinis reikalavimas yra perduoti aiškią valdžią pavaldiems asmenims, turintiems tam tikrą užduotį. Pagrindinė delegacijos dvasia būtų apgailėtina, jei deleguotoji institucija negalėtų vykdyti ir tvirtinti įgaliojimų, ir jie privalo kasdien perduoti klausimus ir problemas savo atitinkamiems delegatams. Taigi tai reikėtų vengti. Be to, reikalaujama, kad deleguotoji institucija ir deleguotajam pavestos užduotys būtų pakankamai plačios, kad būtų pasiekti jiems nustatyti tikslai.

8. Įgaliojimų delegavimas:

Delegatorius visais atvejais turėtų žinoti, kad jis turi reikiamą įgaliojimą deleguoti, nes būtent jis yra atsakingas ir atsakingas savo viršininkui, o ne jo pavaldiniam, kuriam pavedama. Kad delegacija būtų veiksminga, ji turi būti aiškiai apibrėžta atsakomybės srityje.

9. Tikslo nustatymas su protingu planavimu:

Pažymėtina, kad delegacijos darbas neturėtų prasidėti, kol nebus nustatyti tikslai ar tikslai, be to, delegacija tampa neaiški ir gali sukelti chaosą.

10. Laisvas informacijos srautas:

Kad delegacija būtų veiksminga, laisvas informacijos srautas taip pat yra labai svarbus. Kadangi viršininkas neperduoda visų savo įgaliojimų atsisakyti savo atsakomybės, turėtų būti nepertraukiamas informacijos srautas ir tarpusavio supratimas tarp viršininko ir pavaldinio, kad ši institucija galėtų būti tinkamai aiškinama ir sprendimai būtų priimami nedelsiant.

11. Išimties principas:

Vadybininkas paveda pavaldiniams perduoti įgaliojimus, kad jis būtų atleistas nuo perkrovos (kuri, jo manymu, turėtų būti perduota pavaldiniams) arba stumti sprendimų priėmimo procesą kuo arčiau informacijos šaltinio ir veiksmų.

Šis principas reiškia, kad tik išskirtiniais atvejais ir aplinkybėmis įgaliotinis turi perduoti savo problemas aukštesniam svarstymui ir sprendimui. Tikimasi, kad kitais atvejais įgaliotasis asmuo tinkamai pasinaudos savo įgaliojimais ir priims visus sprendimus, priklausančius jo kompetencijai.

Atsižvelgiant į pirmiau minėtą diskusiją, galima daryti išvadą, kad pirmiau minėti principai, jei jie būtų laikomi gairėmis deleguojant įgaliojimus, neabejotinai padėtų pasiekti delegavimo tikslą.