Nacionalinė integracija: Nacionalinės integracijos dalys

Nacionalinė integracija priklauso nuo įvairių Indijos visuomenės dalių struktūrinio, kultūrinio ir ideologinio suderinamumo bei harmonijos. Indijos konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir normos, skelbiant demokratiją, sekuliarizmą ir socializmą, sudaro pagrindą nacionalinei integracijai. Lygybė reikalauja lygių galimybių visiems visuomenės sluoksniams ir dar labiau nuslopintoms žmonių grupėms.

Nacionalinės integracijos prielaida yra diskriminacijos, pagrįstos tokiais kriterijais kaip kastos, tėvystė ir paveldas, ir normatyvinių aplinkybių, pavyzdžiui, taršos-grynumo, nebuvimas. Ideologiniai skirtumai yra natūralūs Indijos visuomenėje dėl savo struktūrinių ir kultūrinių sunkumų, tačiau tam tikras konsensusas dėl „nacionalinių tikslų“ taip pat yra pagrindinis dalykas, kad žmonės kartu būtų tautos.

Yra keletas teigiamų nacionalinių integracijos požymių. Be emocinio vienybės jausmo skatinimo, nacionalinė integracija suteikia žmonėms jėgų kovoti su blogio jėgomis. Nacionalinės vienybės ir solidarumo situacijoje socialiniai ir kultūriniai bei ekonominiai skirtumai ir nelygybė mažėja. Fissiparous ir divisive jėgos tampa neaktyvios, kai nacionalinė vienybė yra intensyvi ir išsami. Nacionalinė integracija yra teigiamas požiūris, todėl gali paspartinti vystymosi ir socialinių pokyčių tempą.

Indijai būdinga daugybė žmonių, suskirstytų pagal religiją, regioną, kalbą, kastą ir klasę. Ji turi hierarchinę socialinę tvarką, apimančią grupes ir asmenis, turinčius nevienodą statusą. Dėl įvairių statuso grupių, turinčių skirtingą prieigą prie išteklių ir užimtumo bei švietimo galimybių, randame daugybę problemų.

Indijos konstitucijoje daroma nuoroda į tautos „vientisumą“. Tačiau kyla klausimas: ar nacionalinė integracija gali būti skatinama nepašalinus ar mažinant socialinę ir kultūrinę nelygybę? Mes žinome, kad negalima pasiekti tobulos egalitarinės socialinės tvarkos, nes iš tikrųjų negali būti jokių visiškai homogeniškų žmonių.

Tačiau, nepaisant skirtumų tarp žmonių, tam tikras vienybės, harmonijos ir sanglaudos lygis tarp įvairių visuomenės sluoksnių gali būti pasiektas užtikrinant tam tikras minimalias institucines priemones ir infrastruktūros priemones mažiau palankioms ir silpnesnėms dalims. Tačiau tai nereiškia, kad nacionalinis susiskaidymas yra vienintelė ekonominio nelygybės ir skirtumų priežastis. Nacionalinės integracijos problema taip pat randama tarp mažesnių ekonominių skirtumų turinčių visuomenių.

Taigi nacionalinė integracija yra sudėtinė koncepcija. Ji turi kelis aspektus: socialinius, kultūrinius, ekonominius, politinius ir religinius. Tai taip pat priklauso nuo konkrečios grupės kontekstinės padėties nacionaliniu, regioniniu ar vietos nustatymu.

Musulmonų integracijos problema skiriasi nuo kitų mažumų Indijoje problemos, nes jos yra didžiausia mažumų grupė. Pakistanas buvo suformuotas dėl „bendruomenės apdovanojimo“, kurį suteikė britai. Musulmonai apskritai yra prasti ir „atgal“, palyginti su induistais.

Kas yra nacionalinė integracija? Ar pageidautina turėti nacionalinę integraciją, propaguojant „bendras vertybes“, kurios nesukuria egalitarinių santykių? Ekstremalus požiūris yra tas, kad integraciją galima išlaikyti išlaikant visuomenę statinį. Taigi pokyčių ar konfliktų stoka taip pat gali būti laikoma integracijos būsena. Tačiau stagnacija, nelankstumas ar pokyčių ir konfliktų stoka nėra integracijos požymis. Kita vertus, jie yra dezintegracijos simptomai. Vystymasis, pokyčiai ir mobilumas yra kartu su integracija. Tai, kas pasiekiama integruojant, yra svarbesnė už visuomenės atkaklumą ar statiškumą.

Mūsų nuomone, integracija turėtų būti laikoma teigiama koncepcija. Valstybė turėtų veikti kaip agentūra, vykdanti socialinių ir ekonominių pokyčių programą, kad būtų suderinti skirtingų antagonistinių ar priešiškų grupių santykiai.

Akivaizdu, kad nacionalinė integracija negali būti pasiekta paprasčiausiai skleidžiant religinės sambūvio ir harmonijos ideologiją. Tačiau taip pat yra tai, kad kai žmonės, priklausantys įvairioms religijoms, gyvena toje pačioje visuomenėje, jie privalo turėti tam tikrų problemų, net jei jie turi didelę ekonominę paritetą. Genčių visuomenėje, kur ekonominė nelygybė nėra ryški, religija ir stebuklinga praktika veikia kaip vienijančios jėgos. Religija atlieka integracinį vaidmenį, tačiau ji taip pat turi būti vertinama kaip bendras reiškinys nacionalinėje valstybėje.