Marxistų požiūris į gyventojų augimą
Marksis-leninistiniai ekonomistai visiškai panaikino Malthuso požiūrį, nes Malthus akcentavo gyventojų ir išteklių ryšius. Marksiški ekonomistai teigia, kad pernelyg dideli gyventojai ir su jais susijusios problemos kyla dėl maldistacijos, taip pat dėl prasto išteklių organizavimo. Toks išteklių pasiskirstymas yra ir šalies viduje, ir tarpvalstybinis reiškinys. Taigi pernelyg daug gyventojų ir skurdas laikomi kapitalistinės sistemos šalutiniais produktais.
Palyginti su kapitalistine ekonominės organizacijos sistema, socialistinėmis linijomis reorganizuotos šalys vargu ar susiduria su pernelyg didele gyventojų skaičiumi ir susijusiomis problemomis, nes darbo jėga yra šių šalių turto kūrimo pagrindas. Taigi, manoma, kad gyventojų skaičiaus augimas ir žmonių gerovė yra tiesiogiai proporcingi, ty didėjant gyventojų skaičiui, didėja darbo jėgos pasiūla, o tai reiškia bendrą žmonių gerovę.
Marxistiniai ekonomistai padarė rimtą klaidą, apibendrindami ir supaprastindami pernelyg didelio gyventojų skaičiaus ir maisto saugumo krizę. Marxas ir jo pasekėjai labai priklausė nuo buvusios Sovietų Sąjungos būklės, kai didžiosios šalies dalys liko laisvos, todėl susidarė mažas gyventojų ir darbo jėgos trūkumas.
Anksčiau buvusi sovietinė patirtis vargu ar atitinka dabartinę daugiabučių gyventojų, su kuriomis susiduria daugelis besivystančių pasaulio šalių, būklę. Netgi tokioje komunistinėje šalyje, kaip Kinija, šiuo metu susiduriama su pernelyg didele gyventojų skaičiumi, nustatant griežtą vieno vaiko šeimos planavimo normą. Tai reiškia Marxo retorikos eroziją, susijusią su gyventojų augimu ir susijusia socialine bei ekonomine gerove.
Lėtinis maisto trūkumas ir badas kitoje komunistinėje šalyje, Šiaurės Korėjoje, įrodo, kad vien tik gyventojų augimas negali būti atsakas į žmonių gerovę: taip pat turi būti žmogaus vystymasis.
