Finansinės politikos nustatymo pagrindiniai principai

Apskritai daugelis ekonomistų pasiūlė šiuos pagrindinius principus, nustatydami federalinės vyriausybės finansinę politiką (dėl išteklių paskirstymo ir koregavimo):

1. Autonomija ir atsakomybė:

Kiekviena federacijos vyriausybė turėtų būti savarankiška ir nepriklausoma savo vidaus finansų klausimais. Tai reiškia, kad kiekvienas federacinis vienetas turėtų turėti savo pajamas ir išlaidas, kad galėtų veiksmingai vykdyti savo funkcijas. Autonomijos ir atsakomybės principas taip pat reiškia, kad centras, kiek įmanoma, neturėtų kištis į klausimus, kurie yra tik valstybių atsakomybė.

Tačiau tai nereiškia, kad kiekviena federacijos valstybė turi visišką nepriklausomybę ar autonomiją, kiek tai susiję su funkcijomis ir finansais. Jei taip būtų, bus tam tikrų valstybių, turinčių didelių perteklinių lėšų, kurios yra nenaudojamos, o kitos - mažai išteklių.

Taigi bus nevienoda ir pusiausvyra tarp vienos valstybės ir kitos. Tam tikra federalinės vyriausybės vykdoma koordinavimo ir kontrolės priemonė yra būtina norint, kad federalinė struktūra būtų sveika ir patikima.

2. Elastingumo pakankamumas:

Kiekvieno padalinio ištekliai turėtų būti tinkami neatidėliotiniems dabarties poreikiams patenkinti ir pakankamai elastingi, kad atitiktų augančius ateities poreikius.

Taip gali atsitikti taip, kad valstybės raginamos patirti didelių išlaidų švietimui, visuomenės sveikatai ir žemės ūkio plėtrai, kurioms reikalingi didžiuliai ir augantys ištekliai, ir jų gautos pajamos gali būti nepakankamos jų įgyvendinimui. Tokiu atveju centrinė valdžia padeda jiems gauti dotacijas ir pan. Arba perkeliant išteklius iš perteklinių valstybių į deficitą.

Panašiai ir pati centrinė valdžia gali reikalauti didelių išteklių ekstremalių situacijų, karo ar planavimo plėtros metu. Centras turi turėti įgaliojimus sutelkti įvairių valstybių išteklius tokiems reikalavimams įvykdyti.

3. Vienodumas ir teisingumas:

Šis principas reiškia, kad įvairių federacinių vienetų indėlis į bendrą naštą yra teisingas. Kiekvienos valstybės indėlis į federalinius mokesčius turėtų priklausyti nuo jos gebėjimo ar ekonominės būklės. Vienodumo kriterijus taip pat reiškia, kad neturėtų būti diskriminacijos tarp įvairių valstybių piliečių federacijoje.

Tačiau kai kurios nuolaidos silpnesnėms dalims ir atsilikusioms valstybėms dėl teisingumo ir teisingumo yra visiškai suderinamos su vienodumo principu. Siekiant užtikrinti teisingą apmokestinimą, reikėtų išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp tiesioginių ir netiesioginių mokesčių.

4. Administracinis efektyvumas ir ekonomika:

Skirtingiems federaciniams vienetams skirti mokesčiai turėtų būti tokie, kad juos būtų galima veiksmingai ir ekonomiškai valdyti. Pavyzdžiui, valstybės valdžia negali veiksmingai apmokėti ir ekonomiškai surinkti pajamų mokesčio.

Jis turi būti priskirtas centrinei valdžiai. Mokesčių surinkimo išlaidos turėtų būti panašios; neturėtų būti jokių sukčiavimo ir mokesčių slėpimo galimybių. Taip pat reikėtų vengti dvigubo ir daugkartinio apmokestinimo.