Su darbo politika ir reglamentais susiję klausimai

Su darbo politika ir reglamentais susiję klausimai!

Indijos darbo politika remiasi įvairiais šalies darbo įstatymais. Darbo įstatymus labai paveikė svarbios žmogaus teisės, konvencijos ir standartai, kylantys iš Jungtinių Tautų, įvairių nacionalinių komitetų ir komisijų rekomendacijos, įvairių Indijos ir tarptautinių darbo konferencijų sesijų svarstymai.

Pagrindinių teisių ir direktyvos principai Valstybės politikos principai įtvirtina darbo interesų apsaugą ir apsaugą Indijos Konstitucijoje. Apskritai, darbo įstatymai suteikia kiekvienam piliečiui: (i) teisę pasirinkti savo pasirinkimą ir apsaugą nuo diskriminacijos, ii) teisę į socialinę apsaugą, darbo užmokesčio apsaugą, skundų atlyginimą, teisingas ir humaniškas darbo sąlygas ir (iii) ) teisė organizuoti ir formuoti profesines sąjungas, kolektyvines derybas ir dalyvavimą valdyme. Vaikų darbo draudimas yra dar vienas svarbus teisės aktas, kuriuo siekiama apsaugoti vaikų interesus nuo įdarbinimo ir išnaudojimo darbo pasaulyje.

Pagal Indijos Konstituciją darbas yra įtraukiamas į temą viename sąraše. Taigi darbo atveju tiek centrinė vyriausybė, tiek valstybės valdžia yra kompetentingos priimti įvairius teisės aktus.

Jie gali būti suskirstyti į keturias atskiras grupes:

i. Centrinės vyriausybės priimtos darbo teisės nuostatos, kai už vykdymą yra atsakinga tik centrinė vyriausybė;

ii. Centrinės vyriausybės priimtos darbo teisės, kurias įgyvendina ir centrinė vyriausybė, ir valstybės vyriausybės;

iii. Centrinės vyriausybės priimtos ir valstybės vyriausybių vykdomos darbo teisės; ir

iv. Darbo įstatymai, priimti ir įgyvendinami įvairioms valstybinėms vyriausybėms.

Turint omenyje kylančius ekonomikos poreikius, tokius kaip aukšto lygio produktyvumas ir konkurencingumas, darbo įstatymai turi būti peržiūrimi ir periodiškai atnaujinami.

Indija pasirodo kaip turinti griežčiausius darbo įstatymus. Įstatymų sudėtingumas, nenuoseklumas ir sutapimas kelia sunkumų sprendžiant ginčus. Taisyklės ir nuostatai skirstomi į daugelį centrinių ir valstybinių įstatymų, kad įmonei ir darbuotojams tampa sunku žinoti savo teises ir pareigas.

Antroji Nacionalinė darbo komisija:

Pirmoji nacionalinė darbo komisija buvo sudaryta 1966 m. Rugpjūčio 24 d., Kuri pateikė savo ataskaitą 1969 m. Rugpjūčio mėn. Po dešimtojo dešimtmečio pradžioje pradėtų ekonominių reformų reikėjo sukurti antrąją nacionalinę darbo komisiją.

2002 m. Birželio mėn. Pateiktose Komisijos rekomendacijose yra:

i. Neorganizuotame sektoriuje dirbančių darbuotojų ir žemės ūkio darbo jėgos apsaugos priemonių taikymas;

ii. Akcentuojant įgūdžių tobulinimą ir tobulinimą, mokant / perkvalifikuojant darbuotojus;

iii. Mažos apimties pramonės, žemės ūkio verslo ir kaimo sektoriaus skatinimas didinti užimtumą;

iv. Atlikti požiūrį į pokyčius, keičiant mąstyseną ir darbo kultūrą, kai darbdavys ir darbuotojai dirba kaip partneriai, ty dalyvavimas valdyme;

v. socialinės apsaugos teisės aktų konsolidavimas ir socialinės apsaugos sistemos sukūrimas; ir

vi. Vaikų darbo panaikinimas ir kt.