Darbo užmokesčio mokėjimo laikas ir jo rūšys

Laiko darbo užmokesčio sistema :

Pagal darbo užmokesčio sistemą darbo užmokesčio sistema darbuotojui mokama valandos, dienos, savaitės ar mėnesio normomis. Tarkime, darbuotojui mokama 0, 75 Rs per valandą norma ir jis praleido 220 valandų per tam tikrą mėnesį; jo darbo užmokestis bus 165 Lt (laikas padaugintas iš tarifo, ty 220 val. @ 75 P.).

Taigi mokėjimas atliekamas pagal dirbtą laiką, neatsižvelgiant į atliktą darbą. Yra penkios šios sistemos rūšys, kurių kiekviena skiriasi tik kiek tai susiję su tarifo fiksavimu.

Jie yra tokie:

a) fiksuoto laiko norma arba laiko norma įprastu lygiu.

(b) Aukštas darbo užmokesčio lygis arba aukštas darbo užmokesčio lygis.

c) Išmatuota dienos norma.

d) laipsniškas laiko lygis.

e) Diferencinio laiko norma.

(a) vienodo laiko koeficientas:

Tai seniausias darbo užmokesčio metodas. Pagal šį metodą darbuotojams mokama vienodo dydžio suma, atsižvelgiant į jų darbo laiką. Vienodo dydžio suma gali būti per valandą, dieną, savaitę ar mėnesį. Vienodo tarifo dydis paprastai nustatomas, atsižvelgiant į panašių sandorių, taikomų toje pačioje vietovėje, kursą pagal tą patį lygį ir įgūdžius. Darbuotojų darbo užmokestis priklauso nuo jų nustatyto laiko.

Šis darbo užmokesčio metodas labiausiai tinka aukštos kvalifikacijos darbuotojams ir nekvalifikuotiems darbuotojams, įskaitant mokinius.

Šis metodas taip pat tinka šioms darbo rūšims:

1. Kai gaminamų prekių kokybė yra ypač svarbi, pvz., Meninės prekės.

2. Kai gamybos greitis yra už darbuotojo kontrolės ar energijos ribų, pvz., Kai gamyba yra automatinė arba ji priklauso nuo terminio apdorojimo ar cheminės reakcijos.

3. Kai produkcija negali būti matuojama, pvz., Techninės priežiūros ir remonto darbai.

4. Kai įmanoma atidžiai prižiūrėti darbą.

5. Kai darbo vėlavimas yra dažnas ir nepriklausomas nuo darbuotojų.

6. Jei skatinimo sistemos būtų sudėtingos arba neįmanoma laikytis, pvz., Netiesioginis darbas, kanceliarijos darbai ir tt:

Laiko darbo užmokesčio metodas yra lengvas ir paprastas, o darbuotojas yra įsitikinęs, kad už jį praleido laiką.

Tačiau šis metodas kenčia nuo šių trūkumų, kurie yra didesni už jo privalumus:

1. Darbuotojai nemokami pagal jų nuopelnus, nes nėra veiksmingų ir neveiksmingų darbuotojų. Mokėjimas atliekamas pagal praleistą laiką, o ne pagal darbuotojų produkciją.

Taigi metodas neskatina gaminti daugiau. Tačiau šis metodo trūkumas gali būti pašalintas taikant diferencinių laiko normų metodą; pagal šį metodą mokėjimas darbuotojams atliekamas pagal laiko normas, pritaikytas skirtingoms darbuotojo asmeninėms savybėms. Pagal šį metodą darbo užmokestis priklauso nuo darbuotojų asmeninių savybių.

2. Darbuotojai gaus užmokestį už neveikimo laiką, nes jie turi gauti atlyginimą už praleistą laiką, neatsižvelgiant į pagamintus vienetus.

3. Efektyvūs darbuotojai taps neveiksmingais darbuotojais, nes jie pastebi, kad neefektyvūs darbuotojai taip pat gauna tuos pačius atlyginimus. Tačiau šis trūkumas tam tikru mastu gali būti įveiktas pritraukiant aukščiausią darbuotojų kokybę, suteikiant jiems daugiau laiko nei paprastai mokama pramonėje ar vietovėje.

4. Darbdavys negali išsiaiškinti savo tikslios darbo sąnaudos už vienetą, nes jis pasikeis, jei produkcija sumažės arba padidės. Todėl sunku gauti siūlymus teikti pasiūlymus.

5. Norint gauti reikiamą darbuotojų skaičių, būtina griežta priežiūra.

6. Neefektyvumas lemia gamybos grafiko sutrikimą ir padidina vieneto kainą.

7. Tai paskatins darbuotojų tendenciją eiti lėtai, kad uždirbtų viršvalandžius.

Apibendrinant, šis metodas nesudaro proporcingo santykio tarp pastangų ir atlygio, o rezultatas yra tai, kad jis nėra naudingas didinant gamybą ir mažinant darbo sąnaudas vienam vienetui.

(b) Aukštos dienos kursas:

Vienas iš vienodo laiko tarifo trūkumų yra tai, kad jis nesuteikia jokių paskatų padidinti efektyvumą. Šis trūkumas įveikiamas priimant aukštą dienos normą, kuri paprastai yra didesnė už vidutinę pramonės sektoriaus darbo užmokesčio normą. Darbo užmokesčio norma nustatoma valandomis ar dienomis, tačiau nustatyta norma yra santykinai didesnė. Didesnė norma yra skirta pritraukti efektyvius darbuotojus, kurie gali būti lengvai motyvuoti pasiekti iš anksto nustatytus efektyvumo standartus, kurie yra palyginti aukšti.

Pagal šią sistemą neleidžiama dirbti viršvalandžių, ir tikimasi, kad darbuotojai pasieks standartinę darbo normą per įprastas darbo valandas. Šis metodas yra naudingas didinant gamybą ir mažinant darbo sąnaudas bei pridėtines išlaidas už vienetą, nes jis skatina efektyvius darbuotojus pasiekti iš anksto nustatytus standartus įprastomis darbo valandomis.

Tačiau sistema sėkminga tik bendradarbiaudama su efektyviais darbuotojais ir ji gerai neveikia su nestandartinio efektyvumo darbuotojais. Be to, norint pasiekti pageidaujamus rezultatus, reikia tinkamai nustatyti standartus.

(c) Išmatuota dienos norma:

Darbuotojams, kuriems taikomas šis metodas, suteikiamas konkretus darbas, kurio dydis yra nustatomas pagal darbdavio nustatytą veiklos lygį.

Šis metodas skatina efektyvius darbuotojus, nes aukštesnis darbo užmokesčio lygis yra didesnis. Tačiau šis metodas turi trūkumų, nes nėra jokio papildomo atlygio už pradinį nustatytą veiklos lygio pagerinimą.

(d) laipsniškas laikas:

Pagal šį metodą darbo užmokesčio normos susietos su pragyvenimo indeksu. Taigi, fiksuota valandos ar dienos norma iš pradžių keičiasi su pragyvenimo išlaidų indekso pokyčiais. Šis metodas darbuotojams patinka didėjančių kainų laikotarpiu, nes jiems kompensuojamas pragyvenimo išlaidų indekso padidėjimas.

Šį metodą pirmenybę teikia darbdaviai, kai jų produktai yra neelastingi, nes darbo užmokesčio padidėjimą galima perkelti vartotojams didesnėmis kainomis.

e) Diferencinis laiko koeficientas:

Pagal šį metodą skirtingiems to paties grupės darbuotojams nustatomi skirtingi darbo užmokesčio tarifai, atsižvelgiant į jų asmeninių gebėjimų ir įgūdžių skirtumus. Efektyviems darbuotojams suteikiami didesni tarifai, pripažįstant jų efektyvumą. Taigi darbuotojams mokama pagal jų nuopelnus ir yra teigiama paskata gerinti darbuotojų darbą.