Tinklo planavimas: centralizuota Vs. Decentralizuotas duomenų apdorojimas

Siekiant visapusiškai išnaudoti tinklų kūrimo naudą, labai svarbu tinkamai planuoti tinklus. Tinklo planavimas apima sprendimus dėl:

a) Kiek decentralizacijos

b) Ką decentralizuoti

c) ryšių infrastruktūra

Image Courtesy: nupoc.northwestern.edu/bin/l/u/Heckathorne_Jarand_RFDRadio.jpg

Centralizuota Vs. Decentralizuotas duomenų apdorojimas:

Apskritai kalbant, yra du skirtingi požiūriai į IT infrastruktūros organizavimą:

1. Centralizuota IT infrastruktūra:

Centralizuotoje IT infrastruktūroje yra centrinis kompiuterinis įrenginys, sudarytas iš vieno ar daugiau didelių kompiuterių, ir visos jos yra sumontuotos ant jos, o visi duomenys, neatsižvelgiant į jų šaltinį, kilmę ir tipą, yra ir tvarkomi.

Tipinę centralizuotą IT infrastruktūrą sudaro didelė centrinė kompiuterinė sistema su įvairiomis labai sukonfigūruotomis periferinėmis priemonėmis, koncentruotomis toje vietoje. Su jomis sujungiamos ryšių nuorodos, kurios leidžia suaktyvinti informacijos srautą į centrinę kompiuterinę sistemą ir iš jos, nesvarbu, ar tai fiziškai arti centrinės kompiuterinės sistemos.

IT infrastruktūros centralizavimo privalumai:

a) masto ekonomija įsigyjant techninę įrangą

b) programinės ir techninės priežiūros priemonės

c) patogumas veiksmingai įgyvendinti standartus, susijusius su programavimu, duomenų struktūromis ir ryšių įranga / protokolu bei saugumo sistemomis.

Centralizuota IT infrastruktūra buvo populiariausia verslo įmonėse, kurios anksčiau naudojo mainframe. Šiems pagrindiniams kompiuteriams reikėjo aukštos kvalifikacijos kompiuterių profesionalų naudoti ir palaikyti net kasdienes kompiuterinių sistemų ir ryšių sąsajas. Kontrolės sistemos nebuvo labai veiksmingos ir todėl buvo laikoma, kad būtina išlaikyti fizinę informacijos ir kitų brangių išteklių kontrolę.

2. Decentralizuota IT infrastruktūra:

Tačiau dėl duomenų perdavimo technologijų pažangos ir patikimų duomenų perdavimo įrenginių prieinamumo mažėjant sąnaudoms, verslo įmonės pereina nuo centralizuoto duomenų tvarkymo į įvairaus laipsnio decentralizuotą duomenų tvarkymą (DDP). DDP įrenginį paprastai sudarytų santykinai mažesni kompiuteriai, esantys skirtingose ​​įmonės vietose su centrine kompiuterine įranga arba be jos.

Privalumai:

Priežastis, kodėl pereinama prie skirtingų tipų DDP, gali būti atsekti iš šių pranašumų, susijusių su DDP:

a) DDP duomenų apdorojimo įrenginys kiekvienoje vietoje yra orientuotas į konkrečius poreikius ir yra sukurtas atsižvelgiant į vietinius apribojimus.

b) DDP taip pat tam tikru mastu apima riziką, kad visi kiaušiniai bus įdėti į vieną krepšį. Taip pat užtikrinama, kad bet kokie gedimai (techninės įrangos, programinės įrangos ar personalo) turėtų kuo mažesnį poveikį bendram sistemos veikimui.

(c) DDP padeda efektyviai naudoti kompiuterinius įrenginius, skirtus įvairiose vietose esančiam personalui dalijantis ištekliais.

(d) Akivaizdu, kad DDP užtikrina didesnį naudotojų dalyvavimą, kuris yra vienas svarbiausių bet kurio sistemos sėkmės veiksnių. Jis taip pat leidžia vietiniam mažų programų vietiniam naudojimui.

(e) DDP suteikia reikiamą lankstumą palaipsniui didinant techninę ir programinę įrangą bei palengvinant jų pakeitimą.

f) vartotojai greičiau reaguoja, ypač kai bus naudojama vietinė įrenginio dalis. Tai savo ruožtu užtikrina didesnį galutinio vartotojo našumą.

(g) Kadangi individualios atsakomybės sritys gali būti lengvai priskirtos saugumui ir informacijos privatumui DDP atveju, tikėtina, kad saugumo sistema bus veiksmingesnė.

h) Pardavėjo nepriklausomumas kiekvienoje vietoje taip pat suteikia lankstumo pritaikyti sistemas ir taikomąją programinę įrangą prie besikeičiančių poreikių kiekvienoje vietoje, nepažeidžiant darbo kitose vietose.

Trūkumai:

Tačiau DDP taip pat turi savo apribojimų, dėl kurių reikia selektyviai naudoti DDP metodą. Kai kurie iš šių apribojimų yra:

a) Vienos programos sukaupti duomenys gali būti netinkami kitai programai, nes nėra duomenų struktūros standartizavimo, dėl kurio kyla problemų dėl duomenų nesuderinamumo ir dubliavimo. Taigi būtina parengti centrinį informacijos generavimo planą.

b) Programinės įrangos pastangomis taip pat gali pasikartoti dubliavimasis, nes panašias programas gali sukurti skirtingi techniniai darbuotojai.

c) DDP priklauso nuo jos kasdieninės duomenų perdavimo įrenginių, kurie gali veikti ne visą laiką. Ryšio priemonių priežiūros problemos gali turėti neigiamos įtakos veikimui.

d) DDP duomenys gali būti išsklaidyti ir saugomi įvairiomis formomis, todėl gali būti sunku atnaujinti duomenis ir kontroliuoti duomenis. Kaip galima pastebėti, šių apribojimų poveikis gali būti sumažintas, jei nebus pašalintas, priimant tinkamą valdymo politiką.

Galima pažymėti, kad pasirinkimas nėra išskirtinis tarp centralizavimo ir decentralizavimo. Tiesą sakant, priklausomai nuo taikymo, duomenų kiekio, apdorojimo pobūdžio, ryšių priemonių, informacijos poreikių ir kitų svarbių veiksnių, galima pasirinkti įvairias programas atsižvelgiant į decentralizacijos mastą ir laipsnį.

Decentralizacijos sritis: ką decentralizuoti:

Decentralizacija gali vykti ne tik duomenų bazėse, su kuriomis ši sąvoka paprastai susijusi.

Atvirkščiai, bet kuri iš funkcijų gali būti decentralizuota, o DDP apimtis ir laipsnis apibrėžiamas decentralizacijos būdu, kuris vyksta šiomis funkcijomis:

a) Programų kūrimas ir naudojimas

b) Duomenų bazių valdymas

c) komunikacija ir. \ t

d) kontrolė

a) Decentralizuotos paraiškos:

Duomenų apdorojimo sistema gali būti decentralizuota visų pirma taikomosioms funkcijoms paskirstyti arba a) suskaidant taikomąją programą į įvairias dalis ir paskui skirstant įvairioms vietoms arba b) to paties taikymo atkartojimą skirtingose ​​vietose. Tipiškas taikymo padalijimo pavyzdys būtų bankų DDP sistemos. Kiekvienas filialas apdoroja savo sandorių duomenis ir apibendrinta informacija perduodama pagrindinei buveinei / zonos tarnybai / pagrindiniam padaliniui.

Kiekvienos šakos taikomoji programinė įranga yra bendra ir pagrindinė buveinė turi reikalingą programinę įrangą, skirtą suvestinei informacijai apdoroti. Kai operacijos yra panašios visose vietose ir hierarchiniai santykiai su šia operacija neegzistuoja tarp skirtingų vietų, programa gali būti tiesiog pakartojama kiekvienoje vietoje. Tipiškas tokio replikacijos pavyzdys yra viešbučių rezervavimo sistema. Kiekvienoje vietoje yra patalpų, esančių toje vietoje, ir kitose vietose.

b) Decentralizuotos duomenų bazės:

Duomenų bazės gali būti tvarkomos centrinėje duomenų bazėje (centralizuotose duomenų bazėse) arba jos dalys gali būti išsklaidytos skirtingose ​​vietose (decentralizuotos duomenų bazės). Centralizuotose duomenų bazėse yra pranašumų, kuriuos jie gali geriau valdyti, o duomenų nuoseklumas ir vientisumas gali būti lengvai užtikrinami. Tačiau, atsižvelgiant į aukštą patikimumą, išplėtimą ir mažesnes ryšio sąnaudas, pirmenybė teikiama paskirstytoms duomenų bazėms.

Tony Guntonas išskiria tris pagrindines duomenų bazių decentralizavimo galimybes. Jie yra:

a) Išsibarsčiusiose duomenų bazėse visa informacija atnaujinama informacijos kilmės vietoje, taigi informacija skirstoma pagal tokius subjektus, kaip funkcija, projektas ar pelno centras, arba kokia yra verslo organizavimo būdas. .

Toks susitarimas yra tinkamesnis, kai kiekvienas subjektas yra mažai priklausomas viena nuo kitos arba jų koordinavimas nėra kritiškas laiko atžvilgiu. Informacijos perdavimas tokiais atvejais yra rečiau (paprastai periodiškas arba būtinas) ir minimalus duomenų elementų skaičius. Dėl to ryšio sąnaudos yra mažesnės ir kelia mažiau sudėtingas kontrolės problemas.

b) Paskirstytosios duomenų bazės yra naudingiausios, kai verslo subjektams ar funkcijoms reikia glaudesnio koordinavimo, tačiau didžioji dalis duomenų tvarkymo vyksta vietoje, kaip tai daroma išsklaidytos tvarkos atveju. Šiame susitarime ryšiai tarp įvairių duomenų elementų yra saugomi įvairiose vietose arba centralizuotai ir yra palaikomi automatiškai.

Taigi, santykių atnaujinimas vyksta beveik realiuoju laiku arba trumpą laiką tarp sandorio ir atnaujinimo. Atnaujinimas yra pagreitintas siekiant užtikrinti, kad vartotojas kitame gale gali reikalauti atnaujintos informacijos. Prieiga prie duomenų įvairiuose subjektuose yra valdoma duomenų žodynu. Dalis dažniausiai naudojamų duomenų gali būti saugomi vartotojo gale ir periodiškai atnaujinami, kad būtų sumažintas duomenų perdavimo poreikis ir išlaidos.

Toks susitarimas yra naudingesnis, kai veiklos priklausomybė yra nuosekli, o veikla vienoje vietoje turi būti vykdoma tik patikrinus ankstesnę veiklą kitoje vietoje. Programose, kuriose veiklos planavimas yra būtinas, toks susitarimas yra labai pageidautinas. Tačiau toks susitarimas yra labai reikalingas technologijų požiūriu ir reikalauja išsamesnės IT infrastruktūros.

c) Kartotinis susitarimas yra panašus į tipinį centralizuotą duomenų tvarkymą, išskyrus tai, kad visos duomenų bazės pogrupis siunčiamas į vietą, kur atsiranda sandoriai, kad pogrupis būtų atnaujintas iš karto po to, kai įvyko sandoris.

Centriniai duomenys atnaujinami dienos pabaigoje arba beveik iškart po to, kai įvyko sandoris, priklausomai nuo to, ar vartotojams reikia atnaujinimo. Duomenų rinkmenų kopijavimas sumažina informacijos ir vartotojo kilmės ryšių poreikius.

Toks susitarimas tinka net ir kritiškai centralizuotai veiklai, pvz., Centralizuotai įsigyti įvairiose vietose. Tačiau, jei laiko kritiškumo laipsnis yra labai aukštas, pvz., Banko indėlių sąskaitas, tai nebūtų patartina.

Galima prisiminti, kad ši tvarka įmonėje nesuderinama. Galima naudoti bet kokį šių susitarimų derinį, atsižvelgiant į verslo veiklos pobūdį ir santykius tarp sandorio kilmės ir informacijos naudojimo.

Jei informacinė sistema yra paplitusi didelėje geografinėje vietovėje, pirmenybė gali būti teikiama pakartotiniam ar išsklaidytam susitarimui, siekiant sumažinti ryšio išlaidas. Jei visiems grupės naudotojams skirtingais atvejais reikia tokių pačių duomenų, pirmenybė būtų teikiama šiems dviem susitarimams. Jei duomenys būtų gana dažnai atnaujinami ir naujausiai duomenys yra būtini priimant sprendimus kitame gale, paskirstytasis susitarimas būtų tinkamesnis.

c) Decentralizuotas ryšys:

Didelėje DDP sistemoje ryšių funkcija gali būti atliekama labai dažnai. Tokiu atveju kai kurie DDP sistemos komponentai gali būti skirti tik ryšio funkcijai. Priekinis galinis procesorius gali veikti kaip sąsaja tarp galinio procesoriaus ir kitos kompiuterinės sistemos, atliekant ryšių funkciją ir atleidžiant galinio procesoriaus didelę naštą.

d) Decentralizuota kontrolė:

Kad DDP veiktų efektyviai, būtina turėti tam tikrą prieigos prie kiekvienos įrenginio ir valdymo bei ryšių priemonės kontrolės sistemą. Kad sklandžiai veiktų tokia valdymo sistema, kiekvienoje vietoje reikalingas tam tikras valdymo ir kontrolės mechanizmas. Toks kontrolės mechanizmas gali būti centralizuotas arba decentralizuotas įvairiais laipsniais.