Žmogaus ir gamtos santykiai
Žmogaus ir gamtos santykiai!
Marxistinėje filosofijoje žmogus yra gamtos dalis, į ją įterpta, tačiau taip pat „atskirti“ kaip sąmoningas subjektas. Pati sąmonė yra natūrali ta prasme, kad žinios nėra gaunamos iš gamtos per prasmės patirtį, bet žmogaus sugebėjimas mąstyti yra jo prigimties produktas.
Materialistinėje koncepcijoje pagrindinė žmogaus ir gamtos sąveika yra darbas. Žmogus susiduria su natūraliu pasauliu, kurio negalima peržengti ir kuris turi būti išgyvenamas, kad išliktų. Jo priskyrimo būdas yra darbas. Darbas gamtos objektus transformuoja į naudojimo vertybes konkrečių socialinių santykių kontekste. Įvairioms gamybos rūšims būdingi natūralūs aplinkos santykiai, atspindintys jų dominuojančių socialinių santykių pobūdį.
Taigi, pagal kapitalizmą vyrai kovoja su gamta, kad patenkintų naujus poreikius, tačiau jie tai daro nustatytu būdu (būtent darbo užmokesčio sąlygomis), kurie labai skiriasi nuo kitų gamybos būdų… klasės susiskaldžiusios visuomenės antagonizmas daro vyrai negali kontroliuoti savo produktyviosios sistemos (kurios dalis yra meistriškumas). Ši idėja gali būti taikoma analizuojant kapitalizmo santykius su gamtine aplinka. Kapitalistiniame gamybos būde kapitalizmo konkurencinis pobūdis verčia nuolatinę ekonomikos plėtrą (ty kapitalo kaupimą).
Kaupimas visuomenės mastu lemia žaliavų paklausos didėjimą, todėl gamta išnaudojama, o tai lemia aplinkos krizę ir ekologines problemas. Antra, norint gauti kuo daugiau įverčių perteklių, darbo jėga išnaudojama kuo daugiau. Ekonominės struktūros ypatybės - išnaudojantis, konkurencingas, susvetimėjęs prekinis gyventojas - būtinos siekiant išnaudoti išnaudojamą, konkurencingą, svetimą gamybos būdą.
Šios kultūrinių socialinių santykių ypatybės yra įtrauktos į visuomenės formavimosi aplinkos santykius. Taigi ekonominė sistema, priversta plėsti gamybą savo vidiniais įstatymais, pasižyminčiais agresyviais, išnaudojančiais socialiniais ir aplinkos santykiais, būtinai prieštarauja santykiams su ribotu, trapiu pasauliu. Šioje aukštųjų technologijų eroje šis prieštaravimas gali sunaikinti natūralų gyvenimo pagrindą.
Marxistinis mokslas remiasi ir yra integruotas į jos prielaidas apie materialinės gamybos svarbą struktūruojant socialinius procesus. Marxistinė geografija dalijasi šiomis prielaidomis. Geografija yra visa mokslo dalis, pasak Marxo, kuris specializuojasi dialektiniuose santykiuose tarp socialinių procesų ir gamtinės aplinkos bei erdvinių santykių. Juo siekiama pakeisti esminį socialinių procesų veikimą keičiant socialinius gamybos santykius. Pagrindinė kritika dėl marksizmo geografijos yra ta, kad jis sumažina žmogų kaip krumpliarą mašinoje, kuriai vadovauja erdvė ir negali pakeisti erdvės per savo proto ir mąstymo procesą.
