Esė žemės žemės svarba
Esė apie žemės svarbą žemės ūkyje!
Žemė turi būti laikoma svarbiausiu gamybos aspektu, ypač žemės ūkio produkcija. Nepriklausomai nuo elektros mašinų civilizacijos pažangos ir vėlesnio daržovių civilizacijos ar žemės ūkio mažėjimo, maisto gamybos ir tiekimo problema ir auginamų ar ariamos žemės ribų apribojimo klausimas tebėra labai svarbus.
Atrodo, kad problema yra gana netinkama dėl to, kad kai kuriose pasaulio dalyse sparčiai plinta gyventojų skaičius sparčiai viršija žemės ūkio produkcijos augimą. Taigi labai greitai augančiai žmonių šeimai išlaikymo problema yra rimta.
Todėl reikalaujame, kad vis daugiau žemės ūkio kultūrų papildytų jų paklausą. Tačiau žemės plotas yra gana ribotas ir mūsų pageidavimu negali būti padidintas. Taigi, dabartiniame pasaulyje labai svarbu tinkamai įvertinti ar vertinti šalies auginamus žemės išteklius.
Žemės ūkio mokslininkai mano, kad apie 40 proc. 37 mln. Hektarų žemės pasaulyje gali būti laikomi kultivuojamais pagal esamą kultūros aplinką. Mes jau pabrėžėme faktą, kad gamta nustato išorines žmogaus galimų išteklių ribas. Tačiau šiose išorinėse ribose yra labai platus žmogaus pasirinkimo, iniciatyvos ir įgūdžių spektras.
Tai, tiesą sakant, taikoma auginamai žemei, kaip ir visiems kitiems gamtos reiškiniams. Kultūrinės žemės prieinamumo laipsnį lemia fizinių ir kultūrinių apribojimų įvairovė. Fiziniai apribojimai savo ruožtu nustato lauko žemės išorinę ribą.
Keturi pagrindiniai fiziniai apribojimai gali būti apibendrinti taip:
(temperatūra:
Temperatūros sąlygos, kurios iš pradžių lemia galimybę įvesti žemės ūkį ir vėliau auginimo sezono temperatūrą bei pavasario ir kritimo datas.
b) Drėgmės būklė:
Tai apima lietaus, sniego, krušos, rūko ir drėgmės, garavimo greičio, kuris gali arba negali būti naudingas žemės ūkio kultūrų augimui.
c) Fiziografija:
Žemės fiziografija ar konfigūracija, lemianti šlaito plokštumą ar tvirtumą, nuolydžio laipsnį ir kryptį ir kt.
d) Dirvožemis:
Dirvožemis galbūt yra labai svarbus ir susideda iš tam tikros fizinės struktūros, cheminės sudėties ir biologinių savybių.
Apskaičiuota, kad bendras žemės plotas yra apie 58 mln. Kvadratinių mylių, iš kurių apie 6 mln. Kvadratinių mylių yra priešiškuose poliariniuose regionuose. Be poliarinių regionų žemė turi 52 mln. Kvadratinių mylių nuo žemės paviršiaus.
Fiziniai apribojimai, daugiausia nepalankios klimato sąlygos, neleidžia 41 mln. Iš likusių 11 milijonų kvadratinių mylių daugiau nei pusė vėl yra nepalanki vietovės tvirtumui ir dirvožemio nevaisingumui. Todėl tik 5-5 mln. Kvadratinių mylių arba 10% žemės paviršiaus fiziškai tinka kviečių auginimui.
Šis 5–5 mln. Kvadratinių mylių plotas turi būti laikomas kviečių auginimui tinkamos žemės išorine riba, kurią nustato fiziniai veiksniai. Kiek tai galiausiai bus panaudota kviečių auginimui, lemia kultūriniai ir žmogiškieji apribojimai.
Be fizinių apribojimų yra tam tikrų kultūrinių ir žmogiškųjų apribojimų, kurie yra vienodai svarbūs nustatant žemės prieinamumą. Žmogus visada nori puikiai prisitaikyti prie savo artimiausios aplinkos, bet jis niekada nepavyksta ne tik dėl fizinių suvaržymų, bet ir, svarbiausia, dėl savęs savybių.
Taigi, net ir teritorijos, kurios yra fiziškai palankios kviečių auginimui, išlieka neišnaudotos arba naudojamos auginti prastesnius augalus.
Faktinį auginimo plotą paprastai lemia šie kultūriniai ir žmogiškieji veiksniai:
a) Žemė, reikalinga ne žemės ūkiui.
b) Konkurencija su ganyklomis ir miškais.
c) Gyventojų ir žmonių norų apimtis.
d) žemės ūkio aktas ir organizavimas.
e) Naudojamos energijos rūšys.
a) Didžioji šalies, kuri kitu atveju galėtų būti naudojama auginimui, dalis naudojama statyti namus, gamyklas, kaimus, miestus, kelius ir kt. Kuo didesnė šiam tikslui reikalingos žemės dalis, tuo mažesnis turi būti auginimui skiriamos žemės dalis.
b) Svarbu pažymėti, kad visa žemė, skirta auginti, naudojama ne tik auginti maistui. Kai kurie žmonės gyvena ir gyvulininkystėje, todėl naudoja savo žemę šieno auginimui. Panašiai, siekiant atkurti šalies ekologinę pusiausvyrą, dalis žemės laikoma miškuose. Tai taip pat šiek tiek sumažina dirbamos žemės proporcijas.
c) Gyventojų skaičius taip pat turi įtakos žemės naudojimo lygiui. Apskritai, retai apgyvendintos vietovės prisideda prie nepakankamos žemės panaudojimo, nes dėl mažesnių reikalavimų žmonės mažiausiai domisi augalų auginimu. Australijoje, Argentinoje ir Kanadoje nepakankamas žemės panaudojimas gali būti paaiškintas dėl mažo šių šalių gyventojų skaičiaus.
Žmogaus norai taip pat didina žemės kultivavimą. Tačiau rinkos ekonomikoje, kurioje nuolat tęsiasi paklausa, net retai apgyvendintose vietovėse gali būti vykdoma ūkininkavimo veikla, jei pertekliaus gabenimo priemonės yra gerai išvystytos.
(d) Fizinės sienos, nustatančios žemės kultūrą, gali būti toliau plėtojamos taikant pažangesnius ūkininkavimo metodus ir ūkių technologijas. Trumpų brandinimo sėklų veislių plėtra padėjo išplėsti fizines auginimo ribas į poliarinius regionus, turinčius labai trumpą vasarą.
Pvz., Įvedus trumpą brandinimo kviečių sėklų įvairovę, NVS šalyse augantys kviečiai įsiskverbė į vėsiesnius Šiaurės regionus.
Kultūrinės žemės dalies padidėjimas reiškia ne tik „fizinę žemės įtraukimą“, bet taip pat nurodo tokius procesus kaip drėkinimo tinklų išplėtimas, daugialypės žemės dirbimo modelio įvedimas, cheminių trąšų panaudojimas ir kt. produkcija gali būti žymiai padidinta ir auginimo sritis taip pat gali būti padidinta.
e) Kitas svarbus žemės auginimo veiksnys yra energijos tipo naudojimas. Gyvos energijos naudojimas tikrai riboja dirbamos žemės kiekį ir tokiomis sąlygomis dauguma žmonių linkę sutelkti dėmesį į derlingesnes žemes.
Taigi regionai, kuriuose yra mažiau derlingų dirvožemių, išlieka beveik nepanaudoti ir nevaisingi. Tačiau vis didėjant negyvai energijai, auginimas tęsiasi tolimiausiuose šalies kampeliuose, o vėliau auga dirbamos žemės dalis.
Naudojant negyvą energiją auginimo procese, taip pat didinamas modernizavimas. Taigi, santykinai atsilikęs pragyvenimo ūkininkavimas suteikia daugiau galimybių plėtoti komercinį ūkininkavimą. Gyva energija padeda didinti našumą ir bendrą produkciją.
