Tiesioginis darbo sąnaudų metodas: skaičiavimas, pranašumai ir trūkumai

Tiesioginis darbo sąnaudų metodas: skaičiavimas, privalumai ir trūkumai!

Tiesioginio darbo kaštų metodas yra paprastas ir paprastas metodas ir plačiai naudojamas daugelyje problemų.

Bendra kaina apskaičiuojama taip:

Bendrasis tarifas = produkcijos pridėtinės išlaidos / tiesioginės darbo sąnaudos × 100

Apskritai, remiantis ankstesne patirtimi arba remiantis apskaičiavimais, apskaičiuojama fabriko išlaidų procentinė dalis nuo tiesioginio darbo užmokesčio, o darbo vietos skaičiuojamos pagal šią procentinę dalį. Tarkime, per metus gamykloje mokami tiesioginiai darbo užmokesčiai yra 60 000 Rs, o gamyklos išlaidos - 30 000 litų. Tada gamyklos išlaidų procentas į tiesioginį darbo užmokestį siekia 50 metų. Kitų metų gamyklos išlaidos bus 50% tiesioginių darbo užmokesčio.

Tiesioginio darbo kaštų metodas tinka šiomis aplinkybėmis:

i) Kai tiesioginė darbo jėga sudaro didžiąją visos gamybos sąnaudų dalį.

ii) Kai gamyba yra vienoda.

(iii) Jei darbas ir atliktų darbų rūšys yra vienodos.

(iv) Kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo santykis yra pastovus.

(v) Jei darbo užmokesčio normos nesikeičia, ty daugumos darbuotojų, kuriems taikomas susirūpinimas, darbo užmokestis ir metodai yra vienodi.

Kai kuriais atvejais apskaičiuojama atskira pašalpa ir taikoma remiantis tiesioginėmis darbo sąnaudomis.

Privalumai:

Toliau pateikiami šio metodo privalumai:

i) Laiko faktorius automatiškai nustatomas, nes mokami darbo užmokesčiai paprastai yra proporcingi dirbtam laikui.

ii) Darbo kainos yra stabilesnės nei materialinės kainos.

iii) tam tikros kintamos pridėtinės išlaidos tam tikru mastu skiriasi nuo dirbančių darbuotojų skaičiaus, taigi mokestis už gamybą yra susijęs su sumokėto darbo užmokesčio suma, proporcinga darbuotojų skaičiui.

(iv) Pagrindiniai duomenys, reikalingi norint apskaičiuoti šią normą, yra lengvai prieinami iš darbo užmokesčio analizės ataskaitos ir nėra papildomų darbo sąnaudų.

Trūkumai:

Toliau pateikiami pagrindiniai trūkumai:

i) Nenustatoma kvalifikuota ir nekvalifikuota darbo jėga ir darbo užmokesčio normų skirtumai. Darbo vietos, kuriose dirba labai apmokami darbuotojai, bus apmokestinami didesniu mokesčiu nei tie, kuriems dirba mažai apmokami darbuotojai. Tai neteisinga, nes būtent nekvalifikuoti darbuotojai yra atsakingi už didesnes išlaidas švaistomos medžiagos, nusidėvėjimo ir pan.

ii) jei darbuotojams mokama pagal darbo užmokesčio tarifą, laiko faktorius yra visiškai ignoruojamas.

iii) Neišskiriama rankų darbininkų ir mašinų darbuotojų gamyba.

(iv) Metodas suteikia netikslų rezultatą, kai darbuotojams mokama viršvalandžių priemoka, nes už viršvalandžius mokami didesni valandiniai tarifai. Tačiau pridėtinės išlaidos padidės tokia pačia proporcija. Iš tiesų, daugelis išlaidų išlieka pastovios.

v) Nenustatyta fiksuotų ir kintamų išlaidų.

vi) Jei darbas nėra svarbus gamybos veiksnys, pridėtinių išlaidų įsisavinimas nebus teisingas. Ji neatsižvelgia į svarbius veiksnius, pvz., Didelį įrenginių ir įrangos naudojimą.

vii) gabalas dirbantiems asmenims netinka, nes tas pats tarifas bus taikomas visiems darbuotojams pridėtinėms išlaidoms padengti, nesvarbu, ar jie yra efektyvūs ir užtrunka mažiau laiko ar neveiksmingai ir užtrunka ilgiau.