Priežastys, lemiančios aukštą mirtingumą praeityje

Didelis mirtingumo lygis daugelyje praeities daugiausia gali būti siejamas su badu ir maisto trūkumu, pasikartojančiomis epidemijomis po prastos sanitarinės būklės ir dažnų karų. Vis dėlto, kaip visuomenė progresavo, žmonija palaipsniui pradėjo kontroliuoti šiuos veiksnius, o mirtingumo lygis pradėjo mažėti. Ši plėtra pirmiausia įvyko išsivysčiusioje srityje ir palaipsniui išplito į likusį pasaulį.

Žemės ūkio revoliucija ir vėlesni žemės ūkio praktikos pokyčiai gerokai pagerino maisto tiekimą, dėl to išnyko mirtys dėl maisto trūkumo. Be to, pagerinus mitybą, padidėjo žmogaus atsparumas kelioms ligoms, kurios praeityje buvo labai sunkios. Transporto būdo gerinimas leido pertekliui perkelti maisto produktus į trūkumų, todėl neutralizavo vietinių badų poveikį. Bendro gyvenimo lygio gerinimas padėjo žmogui keliais būdais apsaugoti jį nuo gamtos vargšų.

Žemės ūkio revoliucijai sekė pramoninė revoliucija Europoje XVIII a. Viduryje. Atsiradus stambiems pramoniniams centrams, pasižymintiems itin didelėmis perkrovomis, prastomis higieninėmis ir sanitarinėmis sąlygomis bei nepalankiomis darbo sąlygomis gamyklose, pramonės revoliucija iš pradžių padidino mirtingumą kai kuriose Europos šalyse.

Tačiau vėlesniu laikotarpiu, pradėjus gerinti sanitarines sąlygas ir sveikatos priemones, mirtingumo lygis vėl pradėjo mažėti. Sanitarinėje reformoje buvo numatytos tokios priemonės kaip saugaus geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimo sistemos įdiegimas.

Šios priemonės buvo labai svarbios šalinant netinkamas ir netinkamas aplinkos sąlygas, kurios anksčiau buvo palankios užkrečiamųjų ligų plitimui. Dezinfekuojant vandenį chlorinant, buvo kontroliuojama daug vandens užkrėstų užkrečiamųjų ligų, tokių kaip cholera, viduriavimas ir dizenterija. Tuo pačiu metu keliose Europos šalyse buvo inicijuotos socialinės reformos priemonės, pvz., Darbo sąlygų gerinimas gamyklose, socialinės apsaugos sistemos diegimas, apimantis senatvės pensijų pašalpas, sveikatos draudimą ir medicininę priežiūrą ir kt. Visa tai turėjo didelį poveikį mirtingumo lygiui.

Asmeninė higiena ir bendruomenės švarumas palaipsniui užėmė centrinę vietą higienos judėjime visoje Europoje. Didėjantis raštingumas dėl bendro gyvenimo lygio pagerėjimo atskleidė žmonių supratimą apie asmeninės ir socialinės higienos svarbą. Medicinos pažanga, įskaitant ligoninių išplėtimą, sveikatos ugdymo pokyčiai ir vaistų tobulinimas bei gydymas, dar labiau paskatino kovoti su mirtimi.

XIX a. Pabaigoje asepsijos ir anti-sepsio vystymasis labai padėjo sustabdyti mirtingumą. Po to buvo sukurtos vakcinos nuo kelių ligų, pavyzdžiui, raupų, vėjaraupių, avių juodligės, hidrofobijos, difterijos ir kt. Profilaktiniai antitoksinai buvo sukurti vėliau, siekiant kontroliuoti tokias ligas kaip vidurių šiltinė, geltona karštinė, skarlatina, gripas, tymų, kosulys ir kt.

Didžiausias žudikas Maras jau seniai išnyko iš Europos. Tuberkuliozės, dar vienas mirtinas žudikas, paplitimas buvo kontroliuojamas įvedant antibiotikus iki XX amžiaus vidurio. Polio kontrolė vakcinacijos būdu tuo pačiu metu taip pat yra svarbus žmonijos medicinos pažangos etapas.

Vėliau šios priemonės buvo skiepytos mažiau išsivysčiusiose šalyse, dėl kurių nuo XX amžiaus vidurio mirtingumo lygis smarkiai sumažėjo. Mokslinis bendravimas ir tarptautinis bendradarbiavimas sudarė sąlygas mažiau išsivysčiusioms šalims importuoti išsivysčiusių šalių techniką ir taikyti jas masinėse sveikatos programose palyginti mažesnėmis sąnaudomis. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) atliko svarbų vaidmenį mirties kontrolės programose šiose šalyse. Tačiau, kadangi dauguma sanitarinių reformų yra labai brangios, daugelis mažiau išsivysčiusių šalių ir toliau kovoja su dideliu mirtingumo rodikliu.