4 Bendrieji biogeocheminiai ciklai: (paaiškinta diagrama)

Kai kurie pagrindiniai biogeocheminiai ciklai yra tokie: (1) Vandens ciklas arba hidrologinis ciklas (2) Anglies ciklas (3) Azoto ciklas (4) Deguonies ciklas.

Ekosistemos gamintojai iš ne gyvos aplinkos užima kelias pagrindines neorganines maistines medžiagas. Šios medžiagos tampa transformuojančiomis gamintojų bio masę. Tuomet juos naudoja vartotojų populiacija, o galiausiai jie grąžinami į aplinką, naudojant reduktorius arba skaidiklius.

Šis ciklinis maistinių medžiagų mainai tarp gyvų organizmų ir jų ne gyvos aplinkos vadinamas biogeocheminiu ciklu. Kaip rodo pavadinimas, maistinės medžiagos cirkuliuoja per gyvenimą {bio) ir per žemę (geo) (ciklas). Biogeocheminiai (medžiagų ar maistinių medžiagų) ciklai saugo ribotą žaliavų šaltinį aplinkoje.

Dažni Biogeocheminiai ciklai:

(1) Vandens ciklas arba hidrologinis ciklas:

Šiame cikle;

a) Vanduo, išeinantis iš augančių augalų, vandenynų, upių ir ežerų, išgaruoja į atmosferą

(b) Šie vandens garai vėliau atvėsina ir kondensuojasi, kad susidarytų debesys ir vanduo.

(2) Anglies ciklas:

Dauguma anglies dioksido į gyvąjį pasaulį patenka fotosintezės būdu. Sintetinti organiniai junginiai perduodami iš gamintojų (žaliųjų augalų) vartotojams (žolynams ir mėsėdžiams). Kvėpavimo metu augalai ir gyvūnai anglies dvideginiu atpalaiduoja anglies kiekį į aplinkinę terpę. Augalų ir gyvūnų negyvi kūnai, taip pat kūno atliekos, kaupiančios anglies junginius, mikroorganizmai išskiria anglies dioksidą.

Anglis taip pat perdirbama iškastinio kuro deginimo metu.

(3) Azoto ciklas:

Atmosferos azotas yra elementinėje formoje ir negali būti naudojamas gyviems organizmams. Jis turi būti „fiksuotas“, ty kartu su kitais elementais, tokiais kaip vandenilis, anglis ar deguonis, kad jie taptų tinkami žaliems augalams.

Azotas nuolat į orą patenka į denitrifikuojančių bakterijų poveikį ir grįžta į ciklą žaibo ir elektrifikavimo būdu.

(4) Deguonies ciklas:

Deguonis, reikalingas kvėpavimui augaluose ir gyvūnuose, patenka į kūną tiesiai iš aplinkinės terpės (oro ar vandens).

Deguonis grįžta į aplinką anglies dioksido ar vandens pavidalu. Be to, fotosintezės metu jis patenka į augalų kūną kaip anglies dioksidas ir vanduo ir išleidžiamas kaip molekulinis deguonis kaip šalutinis produktas tame pačiame procese, naudojamas kvėpavimui. Taigi ciklas baigtas.

Ekosistema yra funkcinė sistema, kuri subalansuotai yra savarankiška ir savireguliuojama. Subalansuota ekosistema yra būtina visų gyvų organizmų išlikimui. Kiekviename maisto grandinėje esančiame trofiniame lygyje organizmai yra užsikrėtę kitu aukštesniu trofiniu lygiu, pavyzdžiui, žolė auginami augaluose, o juos savo ruožtu valgo plėšrūnai.

Jei žolėdžių skaičius konkrečioje vietovėje padidės, bus greitai sunaikinta augalija, kuri savo ruožtu galiausiai sunaikins žolėlius (dėl maisto trūkumo). Taigi žolynų populiaciją kontroliuoja plėšrūnai, pavyzdžiui, liūtai ir tigrai.

Per šias sąveikas maisto tinkle kiekvienos rūšies populiacija yra kontroliuojama pagal aplinkos gebėjimą, ty aplinkos gebėjimą organizmams suteikti erdvę ir maistą, o ekosistema palaiko savo pusiausvyrą (ekologinė pusiausvyra arba pusiausvyra) gamta).

Biologinių sistemų polinkis atsispirti pokyčiams ir dinamiškos pusiausvyros būsenoje yra žinomas kaip homeostazė (homeo = tas pats; stasis = stovėjimas).

Paprastai ekosistemos pavadintos pagal organizmo tipą ir buveinių sąlygas, pvz.

a) Miškų ekosistema

b) Žolynų ekosistema

c) dykumos ekosistema

d) Vandens ekosistema

e) Augalų ekosistema

f) Miesto ekosistema

Tačiau keletas ekosistemų gali būti tarpusavyje susijusios, o kartais keletas mažų ekosistemų (mikroekosistemų) sudaro didelę ekosistemą (pvz., Makroekosistemą).

Paukščių ekosistema → Medžių ekosistema → Miško ekosistema → Sausumos ekosistema → Pasaulinė ekosistema